Liepos 14-oji. Ketvirtoji diena, skirta švietimo ir žiniasklaidos darbuotojams, prasidėjo tradiciškai- klebono A. Šidlausko, MIC, pasveikinimu ir vyskupo emerito J. Žemaičio, MIC, malda. Lektorius br. kun. Vincentas Tamošauskas OFMCap, Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos pirmininkas, pasidžiaugė, kad kvietimas kalbėti paskatino jį iš naujo prisiliesti prie Palaimintojo asmenybės, jo gyvenimo ir darbų, tuo labiau, kad tėvas Jurgis yra pasirinktas visų Lietuvos vienuolijų globėju. Prelegentas siūlė klausytojams pamąstyti apie Palaimintojo ir šv. Pranciškaus panašumus, pavadindamas Palaimintąjį savotišku Lietuvos Pranciškumi. Jiems abiems rūpėjo sielovada, dvasinė laisvė ir ramybė, o kančia, atleidimas ir meilė yra priemonės, per kurias ateina ramybė į žmogaus širdį. Taip visų ieškoma ramybė biblinėj sampratoj turi visai kitą reikšmę – tai besiartinančios Dievo karalystės įgyvendinimas. Todėl siekdamas ramybės žmogus turėtų nuolatos stengtis palaikyti gyvą ryšį su Dievu, nuolat budėti. Tėvas Vincentas nevengė kalbėti apie šios dienos pavojus Lietuvoje: begalinį pinigų siekį, žmonių abejingumą, baimę ir nenorą gyventi atvirai, katalikiškai. Dvasiškiams linkėjo aktyviau sėti Palaimintojo sėklą per tiesą, klaidų pripažinimą, jų atsisakymą ir naujo gyvenimo pasirinkimą.

Vidurdienio Mišiose, kurių koncelebracijai vadovavo vysk. Rimantas Norvila, kartu su visais dalyvavo ir Šakių dekanato tikintieji bei palaimintojo J.Matulaičio draugijos nariai iš Šakių ir Gelgaudiškio skyrių Giedojo K.Naumiesčio Šv. Kryžiaus bažnyčios choras (vargonininkė Eglė Diržiūtė), kartu su jais atvyko šiemet Pirmąją Komuniją priėmusieji vaikai ir jų tėveliai. Tai graži Kudirkos Naumiesčio parapijiečių piligrimystės tradicija.

Pamokslininkas tėvas Vincentas kalbėdamas apie Bažnyčią, mistinį Kristaus kūną, pabrėžė, kad, kas nenori priimti Bažnyčios žaizdų, nuodėmių, susiskaldymo, tas negali priimti ir Jėzaus Kristaus. Palygino palaimintojo Jurgio vyskupystę kaip Vilniaus žaizdų priėmimą, kaip didžiulį, vienijantį lenkus, lietuvius, vokiečius, net komunistus, darbą, nes Palaimintajam pirmiausia rūpėjo Dievas. Todėl ir šiandien kiekvienas turėtume klausti savęs: ką aš galiu duoti Bažnyčiai, tikėjimui, nes būtent mes esame Bažnyčios viltis, Kristaus rankos ir kojos. Apibendrino pamokslą linkėdamas, kad šie atlaidai nebūtų tik eilinis suvažiavimas, kad jie būtų naujos evangelizacijos pradžia.