Palaimintasis atpažino savo Mokytoją iš Jo ramaus, švelnumo kupino buvimo, iš Jo meilės žvilgsnio

Liepos 11 d. Ketvirtadienis. Penktoji atlaidų diena. Lazdijų dekanato diena. Kunigų ir pašvęstųjų diena. Visa Bažnyčia meldėsi už vyskupus, kunigus, diakonus, seminaristus, vienuolius ir vienuoles bei pasauliečių institutų narius.

Tradiciškai šią dieną apsilankė ir Šv. Mišias palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčioje aukojo piligrimai iš Varmijos arkivyskupijos (Olsztyn, Lenkija), jie kasmet pėsčiomis keliauja į Vilniaus Aušros Vartų šventovę  nueidami per 200 km. Pasimeldę  prie Palaimintojo relikvijų piligrimai išvyko. Dieve, laimink ir globok juos, priimk ir išpildyk jų maldavimus palaimintajam Jurgiui užtariant.

Prieš Šv. Mišias katechezę, o vėliau ir homiliją skelbė kunigas, teologijos  licenciatas Jokūbas Marija Goštautas OP.  Katechezė atrodė neįprasta, skirta apaštalo Tomo istorijai, bet Evangelijos tekstas apie netikintį Tomą naujai ir ypatingai prabilo į kunigą Jokūbą. Priminęs Šv. Rašto ištrauką, pristato apaštalą kaip laisvą ir nebijantį žydų žmogų, žmogų, kuris pasiruošęs mirti kartu su Kristumi, bet negalintį patikėti Jėzaus prisikėlimu ir Jo gyvybingumu. Tomas dar nesuvokia, kad tikrasis tikėjimas ir pasirinkimas pasiaukoti ir mirti turi nešti ne mirtį, o gyvenimą. „Tomui liudijimo viršūnė buvo atiduoti gyvybę, mirti už tai, ką tiki. Galime numanyti, kad po Mokytojo mirties jis nebijo mirti, jis turi drąsos net vaikščioti pavojingomis gatvėmis. Tik štai po Prisikėlimo jis netiki… Pasirodo, tikėjimas, kurį jis turėjo, buvo nepilnas, o tik dalinis. Kiek pasaulyje yra žmonių, net ir netikinčių, kurie gali pasiaukoti, net mirti dėl idėjos, dėl kokio nors asmens autoriteto. Kiek iš mūsų esame pasirinkę šį pašaukimą dėl idėjos, dėl idealų, dėl autoriteto, bet nesutikę prisikėlusio ir gyvo Kristaus savo kelyje. Būname pasiryžę net paaukoti gyvybę, mirti sau ir pasauliui. Tik reikalas tame, jog tikrasis tikėjimas ir pasirinkimas pasiaukoti ir mirti turi nešti ne mirtį, o gyvenimą. Tai ir nori parodyti Kristus“. Kunigas kalbėjo ir apie brolių bei seserų, kurie, pašaukti Kristaus, turėjo sutikti Prisikėlimą, bet, horizonte  matydami tik mirtį, išbarstė ir prarado savo gyvenimus dėl idėjos, sunyko tiek kūnu, tiek siela. Kaip to išvengti? „Didžiausia klaida yra įsivaizdavimas, kad Dievas man davė pašaukimą ir tarsi atsitraukė,.. Atrasti gyvenimą galima tik supratus, jog mano pašaukimas priklauso ne tik nuo manęs.. Kad pats vienas be Dievo pagalbos esu bejėgis.“ Apibendrindamas kunigas teigia, kad mes turime sutikti Jėzų,  sutikti Jį gyvą, o ne tik kaip gražią idėją. Turime Jį sutikti kaip patį Gyvenimą, o ne tik kaip savo gyvenimą „už idealą“ atidavusį herojų. Dievas ateina, kad aš galėčiau dalintis savo gyvenimu su Juo.

Pradėdamas iškilmę Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila pasveikino gausiai susirinkusius koncelebruoti Šv. Mišias kunigus,  padėkojo įvairių kongregacijų vienuoliams ir vienuolėms. Pristatė ir pasidžiaugė Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkuoju choru  „Shola Gregoriana Vilnensis” (vadovė Živilė Stonytė), kuris ne pirmi metai gieda Palaimintojo atlaiduose.

Homilijoje kunigas Jokūbas priminė psalmės žodžius apie tai, kad žmogus yra gelmė, o jo širdis – bedugnė; pvz., kaip Petras paklausia Jėzaus, ką jie, apaštalai, gaus už tai, kad viską paliko ir nuėjo su Jėzumi. Suprantame, kad Petras reikalauja kompensacijos už tai, ką paliko. Taip jau yra, kad Dievas iš mūsų paima/atima kažką ir dar naštą užkrauna. Kunigas svarstė, kodėl mažėja išpažinčių (kaip pavyzdį paminėjo Žemaičių Kalvarijos atlaidus, į kuriuos  vyksta kasmet ir klauso išpažinčių)? Yra keli kraštutinumai, vienas iš jų – įsivaizdavimas, o dabar dažnai ir įtikinėjimas, kad Dievas tik meilė, gailestingumas, atleidimas. Tai kam tada eiti išpažinties. Bet atsiradus problemoms, ištikus bėdai, žmogus pajunta tuštumą, kurią nešiojosi, slopino gyvenimo džiaugsmais, tik nesuprato, kad tai nėra pilnatvė, ramybė, giluma. Pacitavo kunigas savo vienuolystės pradžioje išgirstą mintį iš patyrusio vienuolio: „Kol neišmoksi pamilti savo vienatvės, nebūsi geras vienuolis“. Dievas neužmaskuoja mūsų tuštumos, ji ir yra tam, kad pakviestume Dievą, ir tik santykyje su Juo užlyginsime savo duobes ir tuštumas. Santykis turėtų būti visoks. Reikia išsikalbėti, išsirėkti Dievui, Jis turi pajusti, kokias baimes mes nešiojamės. Tik visiškai atvėrus širdį, tuštuma pradeda užsipildyti pilnatve. Tai ir yra ta išeitis – santykio su Dievu, santykio su kitais ir santykio su savimi ieškojimas. Atsiverti, atverti širdis, paguosti ir prašyti: „Kristau, atnešk mums savo šviesą, šiandieną pripildyk mūsų širdis savimi“. Imkime pavyzdį iš Palaimintojo, kuris ir tamsiausioje naktyje sugebėjo šviesti kitiems ir nešti jiems Jėzaus Kristaus šviesą.

Po iškilmių Bazilikoje  maldininkai  vyko į Lūginę, Palaimintojo vaikystės žemę. Ten kiekvieną dieną sutinkančios piligrimus palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus narės, Vargdienių vienuolės, savanoriai kartu apmąsto ir meldžiasi „Gailestingumo vainikėlį“.

Baigti šios dienos apžvalgą derėtų pabrėžiant jos ypatingumą, kviečiantį visus pašvęstuosius  savo gyvenime ir tarnystėje visada vadovautis Palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžiais: „Aš noriu sudegti kaip žvakė ant altoriaus“.

Vida Mickuvienė, PJM draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos Tomo Vitkausko ir Donato Pranckevičiaus