Kad mes tik vieno bijotume, – numirti dar nekentėję, nevargę, nedirbę dėl bažnyčios… tokia yra šiandienos citatos pradžia kalendoriuje „Metai su palaimintuoju arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu“ (Kaunas, 2018).

Kiekvienais metais sausio 27 diena būna paženklinta ypatinga žyme. Į Baziliką suvažiuoja tikintieji iš įvairių parapijų: tai daugiausia palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai, įvairių kongregacijų seserys vienuolės, kiti pašvęstojo gyvenimo žmonės.

Tai tradicinė iškilmė, skirta tėvo Jurgio mirimo žemėje ir gimimo dangui paminėjimui. Tradicinė, bet kiekvienais metais vis kitokia, nes auga ne tik šventės reikšmingumas, bet, svarbiausia, Palaimintasis kiekvieną kartą vis labiau artėja prie mūsų, kiekvieną kartą vis giliau įsismelkia į mūsų protus ir širdis. O dabar, kai pasaulis apie mus vis labiau trūkinėja ir eižėja, kai blogio jėgos vis aršiau puola, suvokiame ir širdimi pajuntame, kaip labai mums reikalingas tėvo Jurgio užtarimas. Todėl gaudėme kiekvieną katechezės skelbėjo  tėvų marijonų Lietuvoje vikariato vyresniojo kunigo Kęstučio Briliaus MIC žodį, kuris ne tik skelbė, aiškino Palaimintojo gyvenimą, Bažnyčios ir pasaulio, Popiežiaus ir pasaulio santykį, bet ramino ir guodė pranešimo tikslumu ir užtikrintumu  – Dievas, Tikėjimas ir Bažnyčia nepajudinami. Kalbėdami apie Šventuosius turime priimti juos  dabartyje, nes jie ne tik peržengia mirties slenkstį, bet eina į dabartį ir ateitį, todėl apie Palaimintąjį būtina kalbėti šiame laike. PJM – savojo laiko liudytojas ir pavyzdys, veikęs kaip Ganytojas agresyvių politinių  situacijų aplinkoje. Jo pavyzdys – teisingas, aktualus šiandien. Palaimintasis gyvena šiame laike, kuriame pasikeitę jau keli popiežiai, bet kuriame nepaliaujamai veikia Kristus tarnaudamas pasauliui, tautoms, kiekvienai sielai. O dabartinis Popiežius pristato situaciją žemėje kaip gyvenimą trečiojo pasaulinio karo akivaizdoje, todėl toks reikšmingas ir ypač reikalingas „…kiekvienoje žemės dalyje, kiekvienoje tautoje, kiekvienoje širdyje  ir pažangiuose sąjūdžiuose kylantis šauksmas: Daugiau  jokių karų!“ Šioje situacijoje prisimename tėvą Jurgį, kuris pirmojo pasaulinio karo meto akivaizdoje, bolševizmo akivaizdoje svajojo apie savo Lietuvą, apie atgimstantį tikėjimą ir Bažnyčią. Ir dabartinis Popiežius Pranciškus, kuris t.p. svajoja apie Romą, sugebančią būti motina, gerbiančia gyvybę ir teikiančią viltį ateičiai, svajoja apie šeimų Europą, kurios politika būtų orientuota į ateitį, vaikų gausėjimą, bet ne turto kaupimą, būtų tolerantiška kiekvienam, garantuojanti teises visiems neužmiršdama ir kiekvieno pareigų. Tėvas Kęstutis citavo prancūzo žurnalisto interviu su Popiežiumi Pranciškumu, kuriuose ryškėjo politikos ir Bažnyčios klausimai, kai politikų sukurtos ideologijos atakuoja, spaudžia, traukia Bažnyčią, reikalauja, kad ji klausytų, kitaip elgtųsi. Akcentuojamas modernizmas, bet Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčios grožis yra ne jos modernume, todėl pataria nesirūpinti modernumu, nepataikauti, bet sekti vertybių ir laiko patvirtintą  kryptį, nors tai ir nesutaptų su mūsų epocha, užvaldyta  greičio, siautulio,  globalizacijos. Nesijaudinkime, nes Kristaus Bažnyčia turi lenkti laiką, eiti į priekį, užbėgti sprendimais į priekį, tapti švyturiais. Katalikiškoji tradicija gali tapti būdu išgelbėti moderniąją visuomenę. Dviejų žodžių “artumas” ir “supasaulėjimas” prasmės ir reikšmės. Kai bažnyčios lyderiai nėra artimi tautai, jos nesupranta, tuomet ir negali daryti geros įtakos. Kai supasaulėja,  – nutolsta. Dievo tauta turi gerą uoslę,  renkasi artimą, tikrą dvasingą ganytoją, o ne išganymo reklamą ar jos agentą. Taip mums sako Popiežius ir Palaimintasis savo „Užrašuose“. Mes matome, kad Palaimintasis buvo atsparus savo laiko modernizmo įtakai. Grįždamas prie interviu tėvas Kęstutis vėl cituoja žurnalisto klausimą: ar patinka Popiežiui būti vargšų Popiežiumi, išgirsta atsakymą, kad ne, nes jis yra visų Popiežius. O evangelizacija yra raktas į šiandieninį pasaulį, Kristaus žodžio šviesa, Jo malonės tėkmė. Ar atlaikys Bažnyčia spaudimą, ar neišsigąs? Ir tarsi atsakymas į klausimą yra Popiežiaus atsakymas žurnalistui: „manęs neišgąsdins niekas”, bet jis taip pat ištaria: „Mica facile, mica facile – Nėra lengva, Nėra lengva”. Nebijoti – tai yra užduotis Bažnyčiai šiandien, kurią akcentuoja Popiežius ir kurią perduoda Palaimintasis. Apie nebijojimą kalbama ir puikioje M. Mirilli knygoje „365 priežastys neturėti baimės“, nes  turime kuo sekti, nes teisusis visada pasitiki Viešpačiu. Krikščionis yra tas, kuris blogio prieblandoje nebijo eiti prieš srovę skelbdamas Gerosios Žinios spindesį. Deja, labai dažnai ir krikščionys apkalbėdami ar teisdami vieni kitus tvindo blogio upę. Imkime pavyzdį iš Palaimintojo, kuris nebijodamas ėjo prieš srovę skleisdamas Gerąją Žinią, kartu su juo didinkime gėrį, prisimindami jo šūkį: nugalėk blogį gerumu! Bažnyčia yra ne dėl savęs pačios, bet dėl žmonijos. Ji yra čia tam, kad pasaulis taptų Dievo buvimo erdve, Dievo ir žmogaus sandoros erdve. Bet šiandien kišamasi į daugelį Bažnyčios sričių, atimama jos pagrindinė teisė formuoti, moralizuoti ir pašventinti visuomenę, žmogų, kiekvieną jo gyvenimo sritį kaip pvz., išpopuliarinta, ideologizuota šeimos gyvenimo tema. Bažnyčios mokymas apie šeimą, santuoką nepakito ir nepakis.

Katechezę tėvas Kęstutis baigė citatomis ir apibendrinimais. „Bažnyčia yra Šventosios Dvasios kūrinys. Jėzus ją mums atsiuntė, kad ji mus suburtų. Bažnyčia – tai Dvasios veikimas mūsų bendruomenėje, mūsų švenčiamoje Eucharistijoje, mūsų maldoje. Viskas, kas išeina už šių koordinačių ribų yra netikra, neturi pamato, yra tarsi namas, pastatytas ant smėlio.“ (Popiežius Pranciškus)

„Tad galime sakyti: Bažnyčia yra čia tam, kad Dievas, gyvasis Dievas, taptų žinomas, – tam, kad žmogus išmoktų gyventi kartu su Dievu, gyventi jo akivaizdoje ir bendrystėje su juo. Bažnyčia yra čia tam, kad sustabdytų pragaro veržimąsi į žemę ir Dievo šviesos dėka padarytų ją vieta, kurioje galima gyventi. Žemė tampa humaniška Dievo dėka, tik jo dėka” (Benediktas XVI).

„Kad Bažnyčiai patarnavus, esu pasiryžęs viską padaryti. Bet mano idealas – tai dirbti dėl Bažnyčios. Daugiau tikiu į darbą, Dievo dvasioje vedamą, negu  gudriausias diplomacijas ir kombinacijas.“ (Pal. Jurgis Matulaitis)

Po Šv. Rožinio maldos, kurią vedė diakonas Saulius Andriuška, giedant jungtiniam chorui, aukoti Šv. Mišias procesijoje ėjo JE kardinolas Sigitas Tamkevičius, JE vyskupai, vienuoliai marijonai Andrzej Pakula   iš Romos, Jan Kosmowski ir Ignacy Urbanski iš Lenkijos  bei dešimtys kunigų iš įvairių Lietuvos dekanatų. Pradėdamas iškilmę Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila padėkojo gausiai susirinkusiems tikintiesiems, broliams kunigams ir vyskupams, pasidžiaugė, kad Bažnyčia jau ruošiasi garbingam 100 metų Palaimintojo gimimo dangui jubiliejui. Celebruoti Šv. Mišias pakvietė  Kauno arkivyskupą metropolitą Kęstutį Kėvalą.

Homiliją sakė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Primindamas, kad kartojimas yra mokslų motina, vyskupas pažymėjo, kad pačius svarbiausius dalykus mes pakartojame keletą kartų. Taip ir Bažnyčioje kartais kartojasi, kaip vakar ir šiandien, ta pati Evangelijos ištrauka, kurioje Jėzus siunčia į pasaulį 72 savo mokinius. Jis įspėja, kad jie susilauks pasipriešinimo, nes pasaulyje ne tik geri žmonės, todėl mokiniai tada nešdami tikėjimo žibintą, o ir šiandien Evangelijos skelbėjai eina kaip avinėliai tarp vilkų. Šiandien vėl girdėjome teiginį, kad Dievas uždegė Palaimintojo širdį karšta Jėzaus meilės liepsna. Čia randame dvi meilės kryptis: viena nukreipta į Kristų, kita į Bažnyčią. Į Bažnyčios žmones, visų pareigybių, konfesijų, amžių, net į tuos, kurie dar tik ieško kelio į Tikėjimą. Sklaidydami tėvo Jurgio dienoraščius, matome, kiek daug jam jėgų suteikė tikėjimas Dievu, matome, kad dažnai nuo dienos aprašymų pereinama į maldą. Palaimintasis visiškai atsiduoda Viešpaties valiai, pasitikėdamas ir tik vieno tetrokšdamas, kad būtų palankiu įrankiu Aukščiausiojo rankose, kad Jo garbė augtų, valia pildytųsi. Kokią didžiulę palaimą jautė, kai į meilę buvo atsakoma meile. O kaip su meile Bažnyčioje? Vyskupas kelia klausimą – ar Palaimintasis už didžią savo meilę sulaukia tokio pat atsako? Tikrai ne. Kokie buvo tie vargai ir kentėjimai dėl Bažnyčios? Tėvas Jurgis kentėjo matydamas, kaip Bažnyčioje politiniai, tautiniai ir asmeniniai interesai yra iškeliami aukščiau Kristaus Evangelijos. Tapęs apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai, jis rado klaikią padėtį: diplomatiniai santykiai tarp Vatikano ir Lietuvos buvo nutraukti, aukštieji dvasininkai užsiėmę politikavimu, o tai, kaip sakė Palaimintasis, buvo nelaimė Bažnyčiai ir prašė Dievo duoti kunigų – tikrų katalikų. Keistai atrodo toks tėvo Jurgio nusiskundimas, bet iš tikrųjų kunigų politikavimas ypač žaloja Bažnyčios katalikiškumą, nepasitarnauja pagrindinei misijai – Evangelizacijai. Vyskupas pasidžiaugė, kad šiandien padėtis daug geresnė, nes tarp kunigų yra žymiai daugiau katalikų nei palaimintojo Jurgio laikais. Bažnyčia tėvui Jurgiui suteikė daug kančios, bet ji buvo ir jo meilė. Tai dėl jos jis norėjo būti mazgote, kad išvalytų, mėšlu, kad patręštų, kad visa ji (Bažnyčia) spindėtų ir kad Dievo garbė labiau išryškėtų. Šiandien teologai vis labiau kalba apie kentėjimus nuo Bažnyčios. Ar mums neskauda, kai girdime apie dvasininkų piktnaudžiavimus? Jei mylime Bažnyčią, mums dėlto skauda ir mes visi dėl to labai kenčiame. Bet nesuprasime, ką reiškia mylėti bažnyčią, jei nebūsime kentėję nuo jos. Palaimintojo dvasingume meilė Dievui ir meilė Bažnyčiai buvo persipynę, paguoda, kuri atėjo iš Kristaus leido jam mylėti Bažnyčią, kuri atnešė ir daug kančios. Bet virš visų kančių švietė Dievo meilė.

Iškilmė baigėsi maldomis Palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčioje, po kurių tikintieji pabendravimui agapėje rinkosi į Marijonų gimnazijos sporto salę. Jaukioje aplinkoje sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS,  naujoji Draugijos koordinatorė, pristatė PJM draugijos suvažiavime išrinktą naująją tarybą, gimnazijos moksleiviai atliko meninę programą. Susirinkusius šildė bendravimo džiaugsmas, o pabaigoje mūsų sielas tarsi sujungė kunigo Martyno Povylaičio SC nepaprastai nuoširdus ir džiaugsmingas žodis apie Palaimintąjį ir mūsų visų (o norinčius ir po vieną) palaiminimas tėvo Jurgio relikvijomis.

Vida Mickuvienė, palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos Donato Pranckevičiaus, V.A.Fotografija