„Visa širdimi, visa siela sugrįžk prie savo Viešpaties, prie savo Dievo...“

Liepos 14 d. – pagrindinė iškilmių diena, kurioje meldėmės už piligrimus iš užsienio ir Lietuvos. Šv. Mišias celebravo Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Petar Rajič , koncelebravo vyskupai: Šiaulių vysk. Eugenijus Bartulis, Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Algirdas Jurevičius, Panevėžio vysk. Linas Vodopjanovas OFM, Vilkaviškio vysk. Rimantas Norvila, Vilniaus vyskupijos augziliaras Arūnas Poniškaitis, Vilniaus vyskupijos augziliaras Darius Trijonis, arkivyskupijos emeritas Lionginas Virbalas SJ, arkivyskupijos emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, vysk. emeritas Jonas Kauneckas, vysk. emeritas Jonas Matulaitis, vysk. emeritas Juozas Žemaitis MIC, o taip pat LVK generalinis sekretorius kunigas Kęstutis Smilgevičius, Marijonų generolas vyr. delegatas Jovanete Paulo Vieira ir gausus būrys kunigų iš įvairių dekanatų.

Palaimintąjį pagerbė didelė grupė piligrimų iš Lenkijos Sokulkų ir Punsko parapijų, Vilniaus, Panevėžio, Kauno ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių. Šv. Mišiose dalyvavo Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, kiti administracijos ir tarybos nariai. Giedojo jungtinis bažnytinis choras: Bazilikos (vadovė Alma Sakalauskienė), Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios (vadovė Birutė Pavalkienė), Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II bažnyčios (vadovė Karolina Simanavičiūtė).

Katechezę skelbė kanauninkas profesorius teologijos dr. Kęstutis Žemaitis. Jis apmąstė Palaimintojo reikšmę Bažnyčiai ir Lietuvai, kaip didžiulę Dievo dovaną. Taip teigė šv. popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas Jurgį Matulaitį palaimintuoju 1987-ųjų birželio 28 d., ir dar pridėjo: „šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų mums kelią“. Kas yra šventasis? Tokį klausimą išgirdęs žmogus gali tiesiog susimąstyti. Vienam prieš akis iškils senas paveikslas, kuriame kažkoks šventasis vaizduojamas pagal viduramžių ikonografijos tradicijas: žvelgiantis kažkur aukštyn, nepastebintis, kas vyksta greta, nebesidžiaugiantis nei gamtos grožiu, nei sutiktų žmonių žvilgsniais. Kitam šventasis atrodo žmogus, norintis pabėgti iš pasaulio, pasislėpti už storų vienuolyno sienų. Tačiau perskaitę daugelio šventųjų biografijas matome, kad jie buvo „gyvi“ žmonės, mokantys džiaugtis gyvenimu. Štai naujai paskelbtas palaimintasis arkiv. Teofilis Matulionis. Žmogus daug iškentėjęs, parėjęs sovietinius kalėjimus, bet nepaniuręs, nesužlugdytas, mokantis džiaugtis net mažais dalykais, sugebantis pajuokauti, šypsotis. Ir mūsų Palaimintasis bei jo gyvenimas nuo mažo kaimelio Lūginės iki iškilaus ganytojo Vilniuje. Tai laikotarpis, kuriame atsiskleidė nuostabios sielos istorija, o ypač tam pasitarnavo buvimas Vilniuje. Ši sielos istorija – nepaprasta pamoka kiekvienam, o ypač žmogui, gyvenančiam šiais sudėtingais vairių konfliktų ir sekuliarizmo laikais. Visa nugalėti gerumu ir visur paskleisti Kristaus dvasią: Reikia pirmiausia pačiam Dievo keliais imti vaikščioti, o paskui jau rûpintis, kad ir kiti imtų tais pačiais Dievo keliais vaikštinëti, ir kitus reikia rūpintis patraukti paskui save, ypač savo pavyzdžiu.

Vyskupas Jurgis mąstė apie ateitį. Jis, tarsi mažasis XX amžiaus pranašas, gerokai dvasia praaugęs daugel greta savęs esančiųjų, gyveno ateities vizija. Tai jam sekėsi, nes kančioje pajuto jėgą, nes buvo laisvas nuo politikos, partijų, intrigų, revanšizmo, karjerizmo. Jo politika - buvo Bažnyčios politika, jo tautiškumas – tai tarnavimas žmonėms neatsižvelgiant tautybę, rasę, socialinę priklausomybę. katalikiškomis organizacijomis.

Visada klusnus Dievo valiai ir Apaštalų Sostui, kunigas profesorius Jurgis Matulaitis surado savo darbo ir tarnystės Viešpačiui dirvą jo pastangomis atnaujintoje marijonų vienuolijoje, kuri jau rodė aiškius augimo ženklus. Visada klusnus Dievo valiai ir Apaštalų Sostui, kunigas profesorius Jurgis Matulaitis surado savo darbo ir tarnystės Viešpačiui dirvą jo pastangomis atnaujintoje marijonų vienuolijoje, kuri jau rodė aiškius augimo ženklus. Palaimintasis buvo jų vadas ir Tėvas.

Jis tapo pavyzdžiu. Vyskupo Jurgio asmeninis pavyzdys yra aktualus visiems šiandieninės modernios Europos žmonėms, norintiems taikiai sugyventi, ir besistengiantiems taikyti žmones ir tautas, žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes iškeliant aukščiau savųjų ambicijų. Jurgis Matulaitis savo elgesiu ir laikysena Vilniuje yra ne praeities žmogus, bet modernus naujųjų laikų vyskupas, Bažnyčios socialinės doktrinos puoselėtojas, ir tiesiog paprasčiausiai puikus žmogus, gebantis ne tik visur ir visada, savyje ir šalia savęs, privačioje ir viešoje erdvėje blogį nugalėti gerumu. Jis žinojo, kad, norint būti laimingu, reikia stengtis laimingais daryti kitus. Todėl ir jis, būdamas kunigu, vyskupu, vienuoliu, visur stengėsi gyventi tarnystės dvasia. Ir tai Matulaitį darė iškilia asmenybe. Palaimintasis Jurgis suprato, kad norint būti patenkintu savo gyvenimu, svarbu jausti, kad niekam nepadarei skriaudos, priešingai, kad gali perlaužti duonos riekę ir pusę atiduoti išalkusiam, ištiesti ranką parklupusiam, parodyti kelią paklydusiam. Suprato, kad kitą padarydamas laimingu, pats nieko neprarandi. Dovanodamas gerumą kitam, gali pasijusti kaip Didžiojo šeštadienio Žiburių liturgijos dalyvis, kai nuo tavo degančios žvakės greta esantys užsidega savo žvakes. Tavo žvakė nenustoja šviesti, priešingai – aplinkui tampa daug šviesiau. Tokiu tikslu ir tampama vienuoliu. Tokio tikslo vedinas tapo marijonu ir Jurgis Matulaitis. Dievo Garbė ir artimo meilė - buvo svarbiausi jo siekiai. Todėl reikia įsiklausyti ir pajusti, ką Dievas kalba kiekvienam per šio palaimintojo gyvenimą ir jo mokymą bei su pasitikėjimu prašyti palaimintojo Jurgio užtarimo, o gavus malonę – nuoširdžiai dėkoti Dievui.

Homiliją skelbė Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius JE vyskupas Algirdas Jurevičius. Pateikiamas visas tekstas:

„Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25) – šis pagrindinis žmogaus klausimas keliamas Evangelijos pasakojime apie gailestingąjį samarietį. Mes žinome daug gyvenimo taisyklių – žinome, ką daryti, norėdami įgyti išsilavinimą, įsigyti profesiją ar pasistatyti namą. O čia? Kaip laimėti amžinąjį gyvenimą?

Pažvelkime į šios iškilmės herojų – palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris savo Užrašuose taip atsako: „Daug šventųjų tik iš palengvo, ilgus metus dirbę, kamavęsi, priėjo prie aukštesnio šventumo laipsnio, o priėjo dėl to, kad nesiderėjo su Viešpačiu Dievu, nesipriešino Jo valiai, nestatė kliūčių Jo malonei, tik drąsiai, noriai veikiai viską apleisdavo, visko išsižadėdavo, jei ko Dievas nuo jų pareikalaudavo, nesibijodavo visko dėl Dievo pašvęsti, paaukoti.“

Šiuose palaimintojo Jurgio pasidalijimuose trys raktinės mintys nurodo teisingą kelią.
Pirma – nesiderėti su Viešpačiu. Kai mus aplanko vidinis įkvėpimas, o gal net pašaukimas kokiai nors tarnystei Bažnyčioje, reikia nedelsiant tai ištirti ir į jį atsiliepti. Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės tikėjimo reikalus vis stumia kuo tolyn. Rašytojo C. S. Lewisʾo knygoje „Kipšo laiškai“ patyręs velnias moko jauną kipšiuką žmonių gundymo meno. Pats geriausias būdas atitraukti žmones nuo Dievo yra įteigti jiems mintį, kad Dievo reikaluose jie niekur neskubėtų, bet viską atidėtų rytdienai...

Antra, ką sako palaimintasis Jurgis, – nesipriešinti Dievo valiai. Kalbant apie Dievo valią, turėtume savęs klausti: „Koks Dievo troškimas mano gyvenime?“ Apaštalas Paulius, buvęs krikščionių persekiotojas Saulius, nublokštas ant žemės prie Damasko, klausė: „Ką man daryti, Viešpatie?“ (Apd 22,10). Kai mes įsigyjame kokį nors naują prietaisą, prie jo būna instrukcija, kaip jį naudoti, kad nesugadintume. Panašiai yra ir gyvenime. Juk Mozė ir šiandien mus moko, jog Dievo žodis yra „tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ (Įst 30,14). Patyrus gailestingąją Dievo meilę, lengviau priimti Jo valią, kaip mylinčio Tėvo geriausią linkėjimą.

Trečia, pasak tėvo Jurgio, – svarbu nedaryti kliūčių Dievui veikti. Mūsų visuomenėje įsigalėjo įdomus reiškinys: žmonės gyvena patogiai ir viską daro, kad išvengtų bent menkiausių pasikeitimų bei iššūkių. Jei atsiranda koks nors entuziastas, norintis veikti ir ką nors keisti, padaryti naujovių, tuoj pat gauna atkirtį, jog nieko gero iš to nebus. Tai labai pastebima tarp vadovaujančiųjų: nesistengiama ką nors naujo ir pozityvaus įdiegti, bet surandama šimtai priežasčių, kodėl nereikia jokių pasikeitimų. Tokia logika sakytų, jog geriausia kirmyti ir nieko neveikti. Ši ydinga laikysena pasireiškia ir dvasiniame gyvenime, besislepiant už kokių nors maldingų praktikų, tačiau nenorint leistis į nuotykį su Dievu.

Popiežius Pranciškus kviečia Bažnyčią į proveržį – tapti misionieriška. Šventasis Tėvas yra kalbėjęs, jog „į pasaulį atėjome ne „vegetuoti“, patogiai įsitaisyti, paversti gyvenimą mus užmigdančia sofa; priešingai, atėjome dėl kitko, tam, kad paliktume pėdsaką“. Jaunimas, kuris dalyvavo Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje (2016 metais), taip pat atsimena tą popiežiaus minėtą sofutę, ant kurios susirangius nieko daugiau nebesinori. O Dievas kviečia į misiją – Jis kviečia į kelionę.

Palaimintasis Jurgis taip pat galėjo gyventi sau, gyventi patogų, ramų, visokeriopai užtikrintą dvasinės akademijos profesoriaus gyvenimą, bet priėmė Dievo iššūkį, atpažino Jo valią. Palaimintasis Jurgis pirmiausia pats atsinaujino, po to atnaujino Marijonų vienuoliją, o per tai siekė įnešti naujo vėjo ir į visą Bažnyčią. Ne visiems tokie užmojai patiko, palaimintasis susidūrė su priešiškumu. Kodėl?

Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime apie pašaukimą į šventumą pateikia mums atsakymą: „Bažnyčiai reikia ne daug biurokratų ir funkcionierių, bet karštų misionierių, kuriuos pasiglemžia užsidegimas pasidalyti tikruoju gyvenimu. Šventieji stebina mus ir trikdo, nes savo gyvenimu ragina mus atsisakyti ramaus ir nujautrinančio vidutiniškumo.“ Užrašai, „Aidai“ 1998, p. 26. Gaudete et exultate, 138.

Anot popiežiaus, „šventieji mus trikdo“, nes susipažinę su jų gyvenimu ir misionierišku užsidegimu nebegalime likti drungni ir vidutiniški. Kristaus palyginime apie gerąjį samarietį sutinkame du personažus – kunigą ir levitą, kurie matydami pagalbos reikalingą žmogų perėjo į kitą kelio pusę. Galbūt net atrastume šį poelgį pateisinančių priežasčių: jie labai skubėjo į šventyklą, nes levitas patarnavo pamaldoms, o kunigas aukojo aukas... Jie šventykloje demonstravo savo meilę Dievui, bet nusisuko nuo žmogaus. O štai Kristus skelbė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27).

Šventųjų pavyzdžiai tesutrikdo, tesupurto ir mus, tepaskatina keistis, o dalyvaudami šioje iškilmėje padarykime pasiryžimą nedaryti kliūčių Dievui veikti. Žvelkime į tėvą Jurgį, kuris baigdamas vienas rekolekcijas padarė tokį pasiryžimą:
„Dievui daugiau dėkoti už visus kryžius ir visas malones, Dievą karščiau ir uoliau mylėti; didžiausioje vienybėje stengtis nuolat su Juo būti, Jo Apvaizda pilnai pasitikėti.
Viešpatie, koks Tu geras. Stebuklingi keliai, kuriais mus vedi. Ačiū Tau už viską.“
Amen.

Iškilmių savaitė baigėsi linksmu ir nuotaikingu pabendravimu agapėje, kur visus pasitiko Metelių kaimo kapela, vadovaujama parapijos klebono kanauninko Vytauto Prarajos. Pasistiprinus gera buvo sukti ratelius, šokio sūkuryje laimingi jautėsi ir jauni, ir pabuvę. Tikra, lietuviška atlaidų tradicija, kai skamba linksma daina, kai myli kiekvieną ir visus. Atlaidų dienos palieka neišdildomą žymę kiekvieno gyvenime, norą siekti šventumo. Dar kartą prisiminėme Palaimintojo priesakus sau: dirbti Jėzui ir Bažnyčiai, mylėti kiekvieną žmogų... tai priesakai ir mums, kiekvienam iš mūsų.

Parengė Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Daugiau nuotraukų rasite facebook paskyroje