Aš jums duodu naują įsakymą: mylėkite vienas kitą

Liepos 13 d., šeštadienis. Švenčiame Šeimų ir jaunimo dieną.
Bazilikon rinkosi piligrimai iš įvairių Lietuvos vietų, sulaukėme vėl iš Žemaičių Kalvarijos, Kauno bei palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai iš Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Marijampolės bazilikos ir Vincento Pauliečio parapijų skyrių. Šv. Mišias celebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila koncelebravo grupė kunigų iš įvairių dekanatų. Kiekvieną Atlaidų dieną bazilikoje skamba viena už kitą gražesnės giesmės. Šiandien giedojo Č. Sasnausko choras (vadovas Mindaugas Radzevičius).

Katechezę ir homiliją skelbė monsinjoras teologijos licencijatas Vytautas Grigaravičius, Kauno Prisikėlimo Bazilikos klebonas.

Palaimintojo Jurgio užtarimo ypatingu būdu prašome šeimoms, ypač įvaikinusioms ar globojančioms vaikus, o taip pat ir jaunimui, kurie dar ieško savo pašaukimo. Kunigas pasidalino ne tik įžvalgomis apie šiandienę šeimos institucijos ir vaikų globos situaciją Lietuvoje, bet ir savo asmeniniu liudijimu, kviesdamas iš naujo susimąstyti, koks brangus ir svarbus gyvenimas tų, kurie atsiliepdami į Dievo kvietimą kuria šeimą ir tampa jau nebe du, o vienas – tam, kad plėstų Dievo karalystę, liudytų gyvybę dovanojančią Dievo meilę, kad padėdami vienas kitam ir žvelgdami į laimingas vaikų akis kartu su apaštalu Pauliumi tartų: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina" (Fil4, 13). Katechezės mintys:

Šis pasakojimas apie pirmąją šeimą nėra pramanytas, jį patvirtino pats Jėzus. Apie tai skaitome Evangelijose. Pavyzdžiui, Mato 19-ame skyriuje Jėzus kalba : „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė juos, vyrą ir moterį, ir pasakė: ‘Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu’. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mt19, 4-6). Panašiai randame ir Morkaus Evangelijos 10-ame skyriuje (Mk10, 6-9). Taigi šeima gyvuoja dangiškojo Tėvo valia, todėl jam geriausiai žinoma, nuo ko priklauso šeimos laimė.

Dievas nori, kad kiekviena šeima būtų laiminga, todėl savo Žodyje teikia vertingų pamokymų. Biblijoje rašoma, kokias pareigas kuriam šeimos nariui Dievas yra skyręs. Jeigu kiekvienas tais Dievo priesakais vadovaujasi, tai duoda daug gero visai šeimai. „ Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ ( Ef58, 25); „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu (1Pt3, 1 ); „Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą“ ( Ef5, 33); „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol3, 13).

Jėzus paliko tėvams puikų pavyzdį, kaip reikia elgtis su vaikais. Sykį, kai mokiniai draudė vaikams artintis prie Jėzaus, jis pasakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite.“Jis „laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Mk10, 13-16).

Kaip matome, Jėzus negailėjo vaikams dėmesio. Tad, suprantama, tėvai irgi turi skirti laiko savo atžaloms. Nepakaks tik minutės kitos. Tėvai yra Dievo įpareigoti mokyti vaikus: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo“( Pat22, 6), - skaitome Patarlių knygoje. Dievas tapo žmogumi, kad mes taptume panašūs į Dievą. Jėzus atėjo su žinia ir šeimoms. Jis trokšta jų atnaujinimo. Jis nori sutaurinti mūsų šeimose sutinkamą žmogišką meilę ir mus išmokyti dieviškos, tai yra - Jėzaus meilės. Jis kalbėjo: "Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34).

Jeigu kiekvienas šeimoje stengtųsi sekti Biblijos patarimais, būtų daug lengviau įveikti iškylančius sunkumus. Biblijos principai — laimingo gyvenimo pamatas. Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė. Šeimos institucija egzistuoja visose kultūrose. Dažniausia ji yra išskirtinai gerbiama ir jos sulaužymas būna žiauriai baudžiamas.

Deja, šiandien vis garsiau pasisakoma už šeimos institucijos netikslingumą. Jau nekalbant apie tai, kad ji daugelio visiškai ignoruojama. Sutuoktiniai išgyvena skyrybų tragediją, vaikai lieka be kurio nors iš tėvų, jie nebegauna visaverčio auklėjimo ar finansinio aprūpinimo. Daugelį vaikų kamuoja vienatvės, apleistumo jausmas, nes dažniausiai būna vieni netgi pilnoje, pasiturinčioje šeimoje. Daug dėmesio skyriau šeimai, nes daugelis visuomenėje iškylančių problemų, sunkumų gali būti išspręsti tvirtoje, krikščioniškoje šeimoje.

Homilijos mintys: šią savaitę skaitėme Evangeliją pagal Matą, kur Jėzus mokė ir pateikė daug nuorodų, koks turi būti Jo mokinys. Keletą dienų anksčiau skaitėme: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias“(Mt9, 35). Ne išimtis ir šios dienos Evangelijos ištrauka.

Atkreipkime dėmesį į pirmąją ištarmę: „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją, nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui“ (Mt10, 24-25). Nežinau, kur esu girdėjęs mintį: „Blogas tas mokytojas, kurio neaplenkia mokiniai“. Jėzaus mintis skamba kitaip. Krikščionis negali įsivaizduoti, kad kažkokiu būdu, stebuklingai gali padaryti kažką pats. Krikščionis be Kristaus mokslo ir idėjų – nėra krikščionis, nėra tikrasis Kristaus sekėjas.

Šiandien Lietuva šalia Šv. Kazimiero turi tris palaimintuosius užtarėjus danguje, kurie ištikimai tarnavo Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms. Jų tarpe pirmasis 1987 m. birželio 28 d., minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį, palaimintuoju buvo paskelbtas Jurgis Matulaitis. Gilią ir įvairiapusišką palaimintojo Jurgio asmenybę itin vykusiai apibūdino jį beatifikavęs dabar jau šventasis popiežius Jonas Paulius II, pavadindamas šį ištikimą Dievo tarną „žmogumi pagal Dievo širdį“. Šio sekmadienio Geroji Naujiena, kviečianti pasitikėti Dievu ir Jį išpažinti, bei Kristaus raginimas: „ Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt10, 28) puikiai tinka nusakyti ne tik palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio bet ir palaimintųjų arkivyskupo Teofiliaus Matulionio bei Mykolo Giedraičio gyvenimus, kurie tampa iškalbingu liudijimu ir mūsų laikams, persmelktiems nepasitikėjimo, baimės ir netikrumo.

Būdami ištikimi Kristui, jie patys troško tapti tuo kviečio grūdu, kuris apmiršta žemėje, kad neliktų vienas, o galėtų duoti gausių vaisių (plg Jn 12,24).
Nuoširdžia malda prašykime: „Viešpatie, duok mūsų tautai išmintingų lyderių, kurie vadovautųsi ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Ir tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Jurgio Matulaičio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.“ Amen.

Visuotinėje maldoje meldėmės už jaunus žmones, kad jie atrastų asmeninį ryšį su Dievu ir norėtų gyventi pagal Evangeliją, už šeimas, kad jos būtų mylinčiais ir rūpestingais tėvais, už tai, kad mes visi kurtume gyvybės ir meilės kultūrą.

Šios dienos pavakarė buvo ypatinga. Tikinčiųjų laukė Vigilijos šv. Mišios, Švč. Sakramento adoracija ir Žiburių procesija, Švč. Mergelės Marijos garbei. Pasitikome pėsčiųjų piligrimų grupę iš Lenkijos, Sokulkos miesto, vadovaujamą seserų Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių ir jų parapijos kunigo. Jie nuėjo 160 kilometrų, o dabar nuoširdžiai meldėsi ir giedojo kartu su mumis eidami nurimusio miesto gatvėmis: Dangaus karaliene, Marija meili...

Pasiruošėme ir einame į rytojaus dieną, pagrindinę iškilmių dieną, dėkodami Dievui už visas mums skirtas malones, o ypač už palaimintąjį Tėvą Jurgį.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Daugiau nuotraukų rasite facebook paskyroje