Padrąsinimas visiems sergantiems ar kitaip suvaržytiems

Liepos 12 d., penktadienis. Penktoji atlaidų oktavos diena buvo skirta Ligoniams, slaugytojams bei medikams. Aukodamas šv. Mišias Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pasidžiaugė ir pasveikino piligrimus iš Žemaičių Kalvarijos globos namų, Kauno jėzuitų rektorato, Garliavos ir Vilkaviškio bei Druskininkų Ratnyčios ir Panaros Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos narius. Susikaupimas ir rimtis švietė senelių veiduose, kuriuos vieną po kito vežė slaugytojos, o katechezės ir homilijos mintys kaip balzamas ramino jų negalias, žaizdas ir kančią.

Katechezę skelbė kunigas Marius Talutis, palaimintojo Teofiliaus Matulionio kanonizacijos bylos postulatorius. Šv. apaštalas Pauliaus, kurį labai dažnai citavo ir kurio pavyzdžiu sekti rinkosi pal. Jurgis, sakė, kad Dievo malonė reiškiasi silpnume. Arkivyskupas Jurgis yra puikiausias pavyzdys, kaip Dievas padaro žmoguje didžius darbus, nepaisant jo ribotų fizinių galių. Šiandien Jėzus taip pat pasilenkia prie tų, kurie yra arti Viešpaties, paženklinti kančios ir kryžiaus ženklu, pasilenkia palengvinti žmogaus kančią ir padėti jo negalioje, jo vienatvėje. Ligoniai labai svarbūs šiandienos bažnyčiai, kuri teikia dvasinę pagalbą, o malda už ligonius ir su jais, kentėjimas su Viešpačiu ir savo ligų, negalios ir kančios aukojimas yra dalyvavimas Kristaus kančioje. Popiežius Pranciškus, matydamas šiandieninio vartotojiško gyvenimo pavyzdžius Europoje, gąsdinančią mūsų dienų beprotybę, tvirtina, kad „žmogus turi būti gerbiamas nuo jo gyvenimo pradžios iki natūralios pabaigos“. O ir mūsų Tėvynėje ar bėda, ar apsileidimas, kad mes pamirštame asmenybes, kurios turėtų būti mūsų kelrodžiais ir švyturiais. Kaip pavyzdžiui, jaunas anksti miręs, bet daug nuveikęs kunigas Virgilijus Jaugelis MIC, kurio trumpas gyvenimas, bet nuveikti darbai ir kentėjimai dėl tikėjimo, dėl Kristaus tikrai verti altorių garbės. Įkvepiantis palaimintojo J.Matulaičio pavyzdys mus moko, kad ir sergantis žmogus daug gali padaryti, kad silpnas kūnas gali leisti pasireikšti Dievo galybei. Tą patį liudija ir kitų mūsų „silpnų“, bet „šventų“ – palaimintųjų Teofiliaus Matulionio ir Mykolo Giedraičio – gyvenimai. Todėl visi jie - ne tik užtarėjai, bet ir padrąsinimas visiems sergantiems ar kitaip suvaržytiems.

Homiliją sakė kunigas Erastas Murauskas, Šiluvos parapijos klebonas. Pradėdamas nuo pradžių pradžios – žmogaus pagal Dievo paveikslą sukūrimo – kunigas peržvelgė žmogaus laisvės ir pasirinkimo galimybes, laimes ir bėdas bei šiandieninio žmogaus, vienišo, nelaimingo, nemokančio mylėti, aukotis atjausti ir užjausti, buvimą šioje žemėje. Pamirštame, kad Dievas mus pašaukė turėti gyvenimą, apsčiai turėti ir kad Dievas yra mūsų gyvenime tam, kad pajėgtume gyventi šiame pasaulyje. Mūsų reikšmė ir paskirtis – būti su kitais žmonėmis; Jėzus taip pat atėjo būti: „...štai aš esu su tavimi per visas gyvenimo dienas“. O mes,- kuo labiau esame kančioje, kuri yra tikrai mano, kurią priėmiau ir aukoju, tuo labiau panašėjame į Jėzų, kurs taip pat priėmė kančią. Tada Dievas ir yra arčiausiai žmogaus. Kunigas apmąstė nuodėmės įtaką žmogaus egzistencijai, galimybes atsiversti, sugrįžti prie Dievo, priimti Jį mylint ir gerbiant kitą žmogų, dažnai mažutėlį, skurstantį ir vargstantį. Paragino nebijoti keisti ir keistis, ateiti į kito žmogaus kančią ir tada tekės per mus Dievo malonė. Dievas mano rankomis apkabina kitą ir per mus keičia pasaulį. Taip išsipildo žmogiškoji pilnatvė, paskirtis, laimė ir ateina ramybė.

Visuotinėje maldoje meldėmės už Bažnyčią ir jos vadovus, už Lietuvą ir naująjį prezidentą, už gydytojų ir slaugytojų triūsą. Nuolankiai prašėme išgijimo ligoniams, paguodos liūdintiems, tvirtumo kenčiantiems, drąsos abejojantiems, ryžto saugoti žmogaus gyvybę nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties.

Šios dienos iškilmė tęsėsi ir vakarinėse šv. Mišiose už kenčiančius nuo priklausomybių ir jų šeimos narius prašant išlaisvinimo malonės ir ramybės bei vilties malonės, kurias aukojo kunigas Kęstutis Dvareckas, priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas. Homilijoje kunigas kalbėjo apie Evangelijos ištrauką išryškindamas kelias jos mintis: bendrystę, nes Dievas mokinius siunčia į pasaulį ne po vieną (po 2), nes negera žmogui būti vienam, izoliuotam; pasaulį kaip pjūtį, pasaulis nėra blogas, bloga, kas išeina iš žmogaus vidaus, iš jo širdies; pasaulyje, tiesa, yra vilkų, bet jie bejėgiai prieš Dievo žmogų. Neapsikrauti niekuo, nes mokiniais bus pasirūpinta, apsiginkluoti ramybe, Kristaus ramybe. Palaimintojo pavyzdžiu mes turėtume visus sunkumus įveikti melsdamiesi ir klausdami Dievo: ką mums daryti? Daug svarbiau padrąsintiems Palaimintojo pavyzdžio gyventi vis stiprėjančiu tikėjimu Dievu, nes Jis yra visų pokyčių šaltinis.

Po šv. Mišių buvo adoruojamas Švenčiausiasis Sakramentas, jaunimo grupė giedojo vykstant išgydymo pamaldoms, kurias vedė kunigas Kęstutis Dvareckas ir bazilikos dvasininkai.

„Nėra nė vieno, kuris palikęs ką nors dėl Viešpaties, negautų šimteriopai“ (K.Dvareckas)

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė

Daugiau nuotraukų rasite facebook paskyroje