Materijos hegemoniją labai jaučia tie, kurie siekia praktikuoti gilesnius maldos lygmenis, pavyzdžiui, meditaciją, ilgesnes liturgijas, susikaupimą. Labai dažnai tokiems įkvėpimams koją pradeda kaišioti ne demonai, bet kūnas su savo nuolatos nepatenkintais, o neretai – ir naujais – poreikiais. Kūnas, kurį reikia globoti, saugoti, šiek tiek palepinti, pamaloninti. Griežtos asketinės praktikos, kurios dar prieškariu buvo rekomenduojamos vienuoliams, nebuvo vien tik negatyviosios kūno sampratos (gnostinės) pasekmė. Ne vienas, kuris bent kiek domisi (nors ir  vakarietiška) dvasingumo istorija, galėtų paminėti daugybę asketų, kurie ,,visaip vargino savo kūną“, kad  netaptų, kaip rašo apaštalas Paulius, ,,kūniški“. Seniai pastebėta, kad kūną su visais jo įgeidžiais būtina rimtai kontroliuoti, antraip ,,kūno poreikiai lengvai nugali dvasinius siekius“. Pavyzdžiui, nesaikingas valgymas. Prikimštu skrandžiu nesvajok apie sąmonės budrumą, kurio reikalauja tas pats Tautų Apaštalas ar Advento homiletai, nes visos meditacijos, kontempliacijos, liturgijos taps kovos lauku su mieguistumu, hiperseksualumu, fiziologinių poreikių marinimu. Jei kam teko bendrauti ar net gyventi tarp kontempliatyvia meditacija užsiimančių vienuolių, tas, turbūt, atkreipė dėmesį – jie visi dažniausiai  liekni. Na, taip, tiesa, galima prieštarauti – lieknumas dar nėra šventumo požymis. Juk šv.Tomas Akvinietis, didysis mokslo ir tikėjimo žmogus, kaip liudija istoriniai duomenys, buvo toks storas, kad jo  stalviršyje  broliai  išpjovė vietą, kad  Tomas rankomis galėtų pasiekti ant stalo padėtą maistą, antraip, per pilvo didumą neatsistojęs to padaryti negalėjo. Rankos tiesiog, buvo trumpesnės už pilvą. Toks, turbūt, ir rašyti negalėtų? O kiek jo prirašyta? Matyt, turėjo ne vieną sekretorių. Viduramžiais kovos su kūnu neretai buvo hiperbolizuojamos. Jų kilmė neretai buvo įkvėpta mažai ką su bibline kūno samprata turinčiais mokymais. Tačiau askezės nurašyti  nevalia. Didieji asketai, manau, siekė sudvasinto kūno - sudvasintos materijos būvio. Būvio, kuriame materija yra dvasios tarnaitė, o ne atvirkščiai. Todėl kartoju - nedera visų jų pastangų nurašyti kaip ,,iškreipto krikščioniško dvasingumo“ apraiškų istorijoje. Iškreipimų būta, bet intencijos buvo kilnios. Kristaus persimainymas, kuris aprašomas šio sekmadienio Evangelijoje, buvo jų idealas. Sakoma, kad per materiją suspįsta šv. Dvasia. Evangelistas Matas liudija, nors pats nebuvo įvykio liudininkas, jog Kristaus veidas ,,sušvito kaip saulė“. Kūnas ėmė  spindėti. Tai šv. Dvasios pilnatvės apraiškos. Dvasios, kurios tiek daug, kad ji pradeda lietis į išorę. Istorijoje žinoma  panašių įvykių, tačiau jie labai reti. Autentiškas krikščioniškas dvasingumas nėra antimaterialumas, bet Šv. Dvasios buvimas žmoguje. Tyra širdis yra dieviškumo buveinė. Markas Ivanas Rupnikas pastebi, kad to, kas dvasiška, tapatinimas su nematerialumu visada krikščionį atves į spąstus. Pavyzdžiui, jei dvasingumas būtų tik intelektualinis matmuo, tai reikštų, kad, norint tapti dvasingesniam, reikėtų turėti vis ,,didingesnių” minčių, kad taptum nepriekaištingu idealistu. Jei dvasingumas būtų jausmas, atsirastų rizika dvasingumą sutapatinti su sentimentalumu (neretas reiškinys šv. Dvasios atsinaujinimo sąjūdžiuose).  Panašiai ir su valia: jei žmogus, pasikliaudamas valios pastangomis, vis save vers ,,kilniau” mąstyti, jis nuslys į voliuntarizmą, todėl jau  išvardintais atvejais dvasinės praktikos nereikštų nieko daugiau, kaip tik psichines pratybas. Visa tai galima iliustruoti įvairių transcendentinių  meditacijų  ,,bumu”, kurios nebūtinai veda į religingumą. Tokiomis meditacijomis, kurios paremtos nuolatinėmis valios pastangomis, siekiama atstatyti vidinę pusiausvyrą nieko nekeičiant savo gyvenime. Tokia technika turi aiškų utilitaristinį tikslą:  gerą gyvenimą, relaksą. Taigi, dvasinis gyvenimas tampa tarsi raminamieji vaistai, kurie, kuo geriau veikia, tuo suteikia didesnį emocinį pasitenkinimą. Tikrai krikščioniškas  dvasingumas nėra gera savijauta, emocinis pasitenkinimas, bet tyra širdis, kurioje materialumas nebekonfliktuoja su Dvasia. Dėl Šventosios Dvasios atėjimo dangaus karalystė yra mumyse. Dvasinio kelio tikslas – Dvasios įgijimas ar bent jau Jos nepraradimas. O kas labiausiai liudija Dvasios buvimą? Apaštalas Paulius atsako – meilė ir vienybė. Kur to nėra, galima įtarti, jog ten tarpsta kitokio pobūdžio dvasios.

kun.T.M. homilija