Skelbimų archyvas 
				
				
Sudvasinta materija
Homilija Velykų laikotarpiui
 
 Materijos hegemoniją labai jaučia  tie, kurie siekia praktikuoti gilesnius maldos lygmenis, pavyzdžiui,  meditaciją, ilgesnes liturgijas, susikaupimą. Labai dažnai tokiems  įkvėpimams koją pradeda kaišioti ne demonai, bet kūnas su savo nuolatos  nepatenkintais, o neretai – ir naujais – poreikiais. Kūnas, kurį reikia  globoti, saugoti, šiek tiek palepinti, pamaloninti. Griežtos asketinės  praktikos, kurios dar prieškariu buvo rekomenduojamos vienuoliams,  nebuvo vien tik negatyviosios kūno sampratos (gnostinės) pasekmė. Ne  vienas, kuris bent kiek domisi (nors ir  vakarietiška) dvasingumo istorija, galėtų paminėti daugybę asketų, kurie ,,visaip vargino savo kūną“, kad  netaptų,  kaip rašo apaštalas Paulius, ,,kūniški“. Seniai pastebėta, kad kūną su  visais jo įgeidžiais būtina rimtai kontroliuoti, antraip ,,kūno  poreikiai lengvai nugali dvasinius siekius“. Pavyzdžiui, nesaikingas  valgymas. Prikimštu skrandžiu nesvajok apie sąmonės budrumą, kurio  reikalauja tas pats Tautų Apaštalas ar Advento homiletai, nes visos  meditacijos, kontempliacijos, liturgijos taps kovos lauku su  mieguistumu, hiperseksualumu, fiziologinių poreikių marinimu. Jei kam  teko bendrauti ar net gyventi tarp kontempliatyvia meditacija  užsiimančių vienuolių, tas, turbūt, atkreipė dėmesį – jie visi  dažniausiai  liekni. Na, taip,  tiesa, galima prieštarauti – lieknumas dar nėra šventumo požymis. Juk  šv.Tomas Akvinietis, didysis mokslo ir tikėjimo žmogus, kaip liudija  istoriniai duomenys, buvo toks storas, kad jo  stalviršyje  broliai  išpjovė vietą, kad  Tomas  rankomis galėtų pasiekti ant stalo padėtą maistą, antraip, per pilvo  didumą neatsistojęs to padaryti negalėjo. Rankos tiesiog, buvo  trumpesnės už pilvą. Toks, turbūt, ir rašyti negalėtų? O kiek jo  prirašyta? Matyt, turėjo ne vieną sekretorių. Viduramžiais kovos su kūnu  neretai buvo hiperbolizuojamos. Jų kilmė neretai buvo įkvėpta mažai ką  su bibline kūno samprata turinčiais mokymais. Tačiau askezės nurašyti  nevalia.  Didieji asketai, manau, siekė sudvasinto kūno - sudvasintos materijos  būvio. Būvio, kuriame materija yra dvasios tarnaitė, o ne atvirkščiai.  Todėl kartoju - nedera visų jų pastangų nurašyti kaip ,,iškreipto  krikščioniško dvasingumo“ apraiškų istorijoje. Iškreipimų būta, bet  intencijos buvo kilnios. Kristaus persimainymas, kuris aprašomas šio  sekmadienio Evangelijoje, buvo jų idealas. Sakoma, kad per materiją  suspįsta šv. Dvasia. Evangelistas Matas liudija, nors pats nebuvo įvykio  liudininkas, jog Kristaus veidas ,,sušvito kaip saulė“. Kūnas ėmė  spindėti. Tai šv. Dvasios pilnatvės apraiškos. Dvasios, kurios tiek daug, kad ji pradeda lietis į išorę. Istorijoje žinoma  panašių  įvykių, tačiau jie labai reti. Autentiškas krikščioniškas dvasingumas  nėra antimaterialumas, bet Šv. Dvasios buvimas žmoguje. Tyra širdis yra  dieviškumo buveinė. Markas Ivanas Rupnikas pastebi, kad to, kas  dvasiška, tapatinimas su nematerialumu visada krikščionį atves į  spąstus. Pavyzdžiui, jei dvasingumas būtų tik intelektualinis matmuo,  tai reikštų, kad, norint tapti dvasingesniam, reikėtų turėti vis  ,,didingesnių” minčių, kad taptum nepriekaištingu idealistu. Jei  dvasingumas būtų jausmas, atsirastų rizika dvasingumą sutapatinti su  sentimentalumu (neretas reiškinys šv. Dvasios atsinaujinimo  sąjūdžiuose).  Panašiai ir su  valia: jei žmogus, pasikliaudamas valios pastangomis, vis save vers  ,,kilniau” mąstyti, jis nuslys į voliuntarizmą, todėl jau  išvardintais  atvejais dvasinės praktikos nereikštų nieko daugiau, kaip tik psichines  pratybas. Visa tai galima iliustruoti įvairių transcendentinių  meditacijų  ,,bumu”,  kurios nebūtinai veda į religingumą. Tokiomis meditacijomis, kurios  paremtos nuolatinėmis valios pastangomis, siekiama atstatyti vidinę  pusiausvyrą nieko nekeičiant savo gyvenime. Tokia technika turi aiškų  utilitaristinį tikslą:  gerą gyvenimą, relaksą. Taigi,  dvasinis gyvenimas tampa tarsi raminamieji vaistai, kurie, kuo geriau  veikia, tuo suteikia didesnį emocinį pasitenkinimą. Tikrai  krikščioniškas  dvasingumas nėra gera savijauta, emocinis pasitenkinimas, bet tyra širdis, kurioje  materialumas nebekonfliktuoja su Dvasia. Dėl Šventosios Dvasios atėjimo  dangaus karalystė yra mumyse. Dvasinio kelio tikslas – Dvasios įgijimas  ar bent jau Jos nepraradimas. O kas labiausiai liudija Dvasios buvimą?  Apaštalas Paulius atsako – meilė ir vienybė. Kur to nėra, galima įtarti,  jog ten tarpsta kitokio pobūdžio dvasios.
Materijos hegemoniją labai jaučia  tie, kurie siekia praktikuoti gilesnius maldos lygmenis, pavyzdžiui,  meditaciją, ilgesnes liturgijas, susikaupimą. Labai dažnai tokiems  įkvėpimams koją pradeda kaišioti ne demonai, bet kūnas su savo nuolatos  nepatenkintais, o neretai – ir naujais – poreikiais. Kūnas, kurį reikia  globoti, saugoti, šiek tiek palepinti, pamaloninti. Griežtos asketinės  praktikos, kurios dar prieškariu buvo rekomenduojamos vienuoliams,  nebuvo vien tik negatyviosios kūno sampratos (gnostinės) pasekmė. Ne  vienas, kuris bent kiek domisi (nors ir  vakarietiška) dvasingumo istorija, galėtų paminėti daugybę asketų, kurie ,,visaip vargino savo kūną“, kad  netaptų,  kaip rašo apaštalas Paulius, ,,kūniški“. Seniai pastebėta, kad kūną su  visais jo įgeidžiais būtina rimtai kontroliuoti, antraip ,,kūno  poreikiai lengvai nugali dvasinius siekius“. Pavyzdžiui, nesaikingas  valgymas. Prikimštu skrandžiu nesvajok apie sąmonės budrumą, kurio  reikalauja tas pats Tautų Apaštalas ar Advento homiletai, nes visos  meditacijos, kontempliacijos, liturgijos taps kovos lauku su  mieguistumu, hiperseksualumu, fiziologinių poreikių marinimu. Jei kam  teko bendrauti ar net gyventi tarp kontempliatyvia meditacija  užsiimančių vienuolių, tas, turbūt, atkreipė dėmesį – jie visi  dažniausiai  liekni. Na, taip,  tiesa, galima prieštarauti – lieknumas dar nėra šventumo požymis. Juk  šv.Tomas Akvinietis, didysis mokslo ir tikėjimo žmogus, kaip liudija  istoriniai duomenys, buvo toks storas, kad jo  stalviršyje  broliai  išpjovė vietą, kad  Tomas  rankomis galėtų pasiekti ant stalo padėtą maistą, antraip, per pilvo  didumą neatsistojęs to padaryti negalėjo. Rankos tiesiog, buvo  trumpesnės už pilvą. Toks, turbūt, ir rašyti negalėtų? O kiek jo  prirašyta? Matyt, turėjo ne vieną sekretorių. Viduramžiais kovos su kūnu  neretai buvo hiperbolizuojamos. Jų kilmė neretai buvo įkvėpta mažai ką  su bibline kūno samprata turinčiais mokymais. Tačiau askezės nurašyti  nevalia.  Didieji asketai, manau, siekė sudvasinto kūno - sudvasintos materijos  būvio. Būvio, kuriame materija yra dvasios tarnaitė, o ne atvirkščiai.  Todėl kartoju - nedera visų jų pastangų nurašyti kaip ,,iškreipto  krikščioniško dvasingumo“ apraiškų istorijoje. Iškreipimų būta, bet  intencijos buvo kilnios. Kristaus persimainymas, kuris aprašomas šio  sekmadienio Evangelijoje, buvo jų idealas. Sakoma, kad per materiją  suspįsta šv. Dvasia. Evangelistas Matas liudija, nors pats nebuvo įvykio  liudininkas, jog Kristaus veidas ,,sušvito kaip saulė“. Kūnas ėmė  spindėti. Tai šv. Dvasios pilnatvės apraiškos. Dvasios, kurios tiek daug, kad ji pradeda lietis į išorę. Istorijoje žinoma  panašių  įvykių, tačiau jie labai reti. Autentiškas krikščioniškas dvasingumas  nėra antimaterialumas, bet Šv. Dvasios buvimas žmoguje. Tyra širdis yra  dieviškumo buveinė. Markas Ivanas Rupnikas pastebi, kad to, kas  dvasiška, tapatinimas su nematerialumu visada krikščionį atves į  spąstus. Pavyzdžiui, jei dvasingumas būtų tik intelektualinis matmuo,  tai reikštų, kad, norint tapti dvasingesniam, reikėtų turėti vis  ,,didingesnių” minčių, kad taptum nepriekaištingu idealistu. Jei  dvasingumas būtų jausmas, atsirastų rizika dvasingumą sutapatinti su  sentimentalumu (neretas reiškinys šv. Dvasios atsinaujinimo  sąjūdžiuose).  Panašiai ir su  valia: jei žmogus, pasikliaudamas valios pastangomis, vis save vers  ,,kilniau” mąstyti, jis nuslys į voliuntarizmą, todėl jau  išvardintais  atvejais dvasinės praktikos nereikštų nieko daugiau, kaip tik psichines  pratybas. Visa tai galima iliustruoti įvairių transcendentinių  meditacijų  ,,bumu”,  kurios nebūtinai veda į religingumą. Tokiomis meditacijomis, kurios  paremtos nuolatinėmis valios pastangomis, siekiama atstatyti vidinę  pusiausvyrą nieko nekeičiant savo gyvenime. Tokia technika turi aiškų  utilitaristinį tikslą:  gerą gyvenimą, relaksą. Taigi,  dvasinis gyvenimas tampa tarsi raminamieji vaistai, kurie, kuo geriau  veikia, tuo suteikia didesnį emocinį pasitenkinimą. Tikrai  krikščioniškas  dvasingumas nėra gera savijauta, emocinis pasitenkinimas, bet tyra širdis, kurioje  materialumas nebekonfliktuoja su Dvasia. Dėl Šventosios Dvasios atėjimo  dangaus karalystė yra mumyse. Dvasinio kelio tikslas – Dvasios įgijimas  ar bent jau Jos nepraradimas. O kas labiausiai liudija Dvasios buvimą?  Apaštalas Paulius atsako – meilė ir vienybė. Kur to nėra, galima įtarti,  jog ten tarpsta kitokio pobūdžio dvasios.
kun.T.M. homilija





