Dieve, geriausiasis Tėve, dėkoju Tau už palaimintąjį Jurgį

Ketvirtoji atlaidų diena, liepos 10 d., trečiadienis. Šakių dekanato diena. Maldos už švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus diena, kai bazilikoje buvo meldžiamasi už tikybos mokytojus, katechetus ir visus švietimo bei žiniasklaidos darbuotojus. Atvyko maldininkai bei PJM draugijos nariai iš Šakių, Gelgaudiškio, Kauno. Montessori mokyklos mokytojai. Prasmingą tradiciją yra sukūręs Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis: kartu su tikybos mokytoja atveža į atlaidus pirmosios Komunijos vaikučius, ši jų piligrimystė palieka įspūdį visam gyvenimui.

Katechezę skelbė sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS. Dar kartą buvo sugrįžta prie tėvo Jurgio minčių ir patarimų apie maldą, apie lūpų maldą. Išgirdome patarimus, kaip reikia pasiruošti maldai, kaip ją (maldą) kalbėti, kiek maldų melstis, ko vengti meldžiantis ir kaip saugoti maldai skirtą laiką, kaip elgtis Dievo akivaizdoje, kaip išvengti klaidų. Kiek svarbi pamaldumo praktika ir esminė nuostata,- kreipti sielą matyti Dievą, Jį mylėti ir Jo ieškoti. Keletas Palaimintojo patarimų:
– Lūpų maldas reikia kalbėti taip, lyg ką tik būtum jų išmokęs ir melstumeis jomis pirmą kartą, nepasiduodant įpročiui, su tam tikra lyg ir deklamacija, pabrėžiant žodžių reikšmę, įsimąstant į tai, ką kalbi, kad tikrai suprastum.
– Nereikia daug maldų. Geriau mažai, bet gerai, su įsimąstymu, kad mintis gyventų tuo, ką taria liežuvis. Kai norime sukalbėti daug maldų, paprastai imame skubėti, nebelieka dvasios, dingsta sąmoningumas. Bet kokia malda yra proto, valios ir širdies veiksmas. Todėl per daug neapsikraunant maldomis, svarbu tas, kurias pasirenkam, kalbėti pagarbiai ir dėmesingai.
– Žinomas maldas kalbėti taip, lyg kad jas ką tik dabar savyje sudėliojai iš Dievo meilės pripildytos širdies.
– Meldžiantis svarbu vengti trukdymų, kylančių iš pojūčių, kurie tampa išsiblaškymų priežastimi. Svarbiausia saugoti akis ir ausis.
– Saugoti maldai skirtą laiką. Stengtis neapleisti maldos ir netrumpinti.
Labai svarbus maldos praktikoje yra dėmesingumo žadinimas; jis turėtų būti atliekamas nuolat ir įvairiais būdais. Tai ir pilnas maldos žodžių tarimas, teksto minties ir prasmės suvokimas, pamaldžių jausmų, keliančių link Dievo, pastebėjimas. Taip žmogus atsistoja Dievo akivaizdoje ir nereikia Dievo ieškoti toli, nes Jis yra čia pat, žmoguje, reikia tik atrasti ir kalbėtis, vienytis su Juo. Palaimintasis primena mums, kad malda yra priemonė, priemonė gauti malonei, nes „be malonės negali būti išganymo, o be maldos – malonės. Todėl privalome melstis. Be malonės nieko negalime, o tai reiškia – ir be maldos. Šv. Raštas nuolat mus ragina melstis, kviečia nuolat melstis ir nepavargti, sako, kad negauname, nes blogai prašome. Išganytojas pats meldėsi“. Toks yra Dievo įstatymas ir jo turime laikytis, nes kas moka gerai melstis, moka gerai gyventi. Mūsų maldos kyla aukštyn ir nuo Dievo sosto liejasi ant viso pasaulio ir per visus amžius. Maldos galia remiasi Dievo gerumu ir gailestingumu, Jo ištikimybe, nes savo žodžiu užtikrino, kad padės kiekvienam besimeldžiančiam; „prašykite ir gausite“ – per maldą Dievas tampa mūsų sąjungininku ir tampa viskas įmanoma.

Šv. Mišias celebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo kunigai iš Šakių, Marijampolės ir kitų dekanatų. JE tradiciškai pasveikino maldininkus, pakvietė dalyvauti visos dienos maldų dalyse.

Homiliją sakė kunigas teologijos licenciatas Gintaras Blužas OFS, Kauno arkivyskupijos komunikacijos koordinatorius. Kunigas priminė tikintiesiems, kad šiandien yra dar viena šventė – Vilkaviškio katedros 26-osios konsekravimo metinės. Dvigubai šventei buvo skirti visi šios dienos maldų tekstai. Kunigas pacitavo pirmojo skaitinio mintį, kad „Viešpaties šlovė pripildė Dievo namus“. Buvo paliesta maldos vietos reikšmė: ar būtinai reikia lankytis Bažnyčioje, kaip vertinti tikinčiųjų nuostatą melstis namuose, išklausant ar per TV dalyvaujant Šv. Mišiose. Bet tada iškyla logiškas klausimas: kaip pasimaitinti Dievo kūnu, kaip bendruomenėje išklausyti Jo žodžius. Juk mes susirenkame pasimaitinti Kristaus kūnu ir žodžiu. Jis – vienintelis mokytojas. O mes, norėdami būti mokytojais, pirmiausia turime pabūti mokiniais. Esame pakviesti būti švietėjais, bet pirmiausia turime būti apšviesti Kristaus Žodžiu. Nepabūdami Dievo namuose nuklystame nuo tiesos, nutolstame nuo Viešpaties, supagonėjame. Nes be artimo santykio su Dievu neturėsime gyvybės, neturėsime tokios gyvybės, kurią turėjo Palaimintasis. Apibendrindamas kunigas Gintaras tarsi priesaką išsakė: ne bet kaip gyventi ir nugyventi gyvenimą. Gyventi su Dievu ir su malda, nes tik maldoje Dievas ateina į mūsų širdį, o Komunija mus suvienija su Juo. Dėkokime Dievui, kad esame pakviesti, kad Jis teikia mums tokią stiprybę, nugalinčią visus sunkumus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Marijampolės KC choras „Šešupė“ giedojo savo vadovo Valdo Mačiulsko sukurtas Šv. Mišių giesmes, vargonavo Akvilė Kergytė. Pasimeldę prie Palaimintojo relikvijų jo koplyčioje, tikintieji nuoširdžiai bendravo agapėje marijonų vienuolyno sode; susitiko draugai, bendraminčiai. Visus suvienija sielų giminystė ir Palaimintasis Jurgis Matulaitis, kuris mums sako: „Bet kokios pamaldumo praktikos turi maitinti dvasinį gyvenimą, turi vienyti mus su Dievu per mūsų protą, valią, širdį“.

Vida Mickuvienė, PJM draugijos Marijampolės skyriaus vadovė
Nuotraukos Miglės Lapinskaitės