Skelbimų archyvas 
Pačiam besitobulinant, besirūpinant ir besistengiant eiti vis šventyn, reikia neužmiršti... ir kitus prie Dievo patraukti
(Užrašai, 1910.XI.17)
Pirmadienis, liepos 8 d., antroji atlaidų diena. Atvyko Alytaus dekanato kunigai, palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos 4 skyrių tikintieji, piligrimai iš Ignalinos. Šią dieną praturtino ir sujaudino grupelė įvairaus amžiaus vaikų iš Kauno arkivyskupijos Carito programos „Vaiko gerovės instituto“ vaikų dienos centro „Angelų palėpės“ vasaros stovyklos. Vasaros stovykla įvaikintiems, globojamiems, vargstančių šeimų ir ukrainiečių vaikams, kuriais rūpinasi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys. Savanoriauja seserys, studentės iš Ganos, Afrikos, Prancūzijos ir 2 darbuotojos ukrainietės.
Šią dieną buvo meldžiamasi už Krašto apsaugos, teisėsaugos, Priešgaisrinės gelbėjimo ir kitų bendro gėrio tarnybų darbuotojus.
Katechezę skelbė sesuo Agnė. Buvo apmąstomos tėvo Jurgio mintys bei ieškoma atsakymo į klausimą, kuris svarbus daugeliui – kaip derinti aktyvų veiklos, darbo, tarnystės gyvenimą, šeimos reikalus su malda? Kaip atrasti laiko maldai, jei kasdienybė ir šiaip jau atrodo perpildyta? Tėvo Jurgio gyvenimas nebuvo ramus, o veiklos tempas ne kartą, ko gero, viršijo mūsų patiriamą. Svarbus Palaimintojo nusiteikimas neapleisti „darbo dėl maldos, nei maldos dėl darbo. Ora et labora (Melskis ir dirbk). Be nuolatinės maldos siela vysta ir džiūsta, jėgos išsenka ir išsibaigia, dvasia išsiblaško ir patsai darbas pasidaro stebėtinai bergždžias“. Todėl Palaimintasis pataria visur ir visada melstis tais „trumpais prie Dievo atsidūsėjimais, kai tie akimirksniai dvasios pakilimai dangun, tie Dievo ir artimo meilės jausmai, tas pažvelgimas į viską tikėjimo akimis“, taip jie (atsidūsėjimai) tampa nuolatine malda. Perteikdama tėvo Jurgio konferencijų įžvalgas maldos tema, sesuo apibendrina: „Ir nereikia Dievo ieškoti toli. Jis yra mumyse. Mes esame Jo buveinė ir Jo malonumas. Taigi mokykimės daugiau bendrauti su Dievu, su Kristumi savo širdyje, kalbėkimės ten su Juo, persiimkime Jo planais, prie Jo kojų semkimės jėgų. Nepasiduokime sunkumams, kuriuos šėtonas, pasaulis ir sugedusi prigimtis mums kels, jei tik nuoširdžiai apsispręsime pradėti praktikuoti ar pagilinti savyje susitelkimą ir vidinį gyvenimą. Kartokime sau su tikėjimu, drąsa ir nepalaužiamu pasitikėjimu: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ (Fil 4, 13)
Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo Alytaus ir Marijampolės dekanatų kunigai. Homiliją sakė šv. Vincento Pauliečio parapijos klebonas Darius Vasiliauskas. Jis pažvelgė į Palaimintojo asmenybę keliais aspektais: kaip teologas ir mąstytojas daug dėmesio skyrė socialinių dalykų nagrinėjimui, parodydamas, kad rūpi kiekvienas žmogus ir jo gyvenimas. Kaip kunigas ir vyskupas stengėsi „viską didesnei Dievo garbei daryti, į viską įnešti Dievo dvasios ir viską ja persunkti“. Kunigas priminė šv. Augustino svajonę apie mistinį Dievo miestą ir mus, kaip to miesto kūrėjus. Nuo mūsų priklauso ir tarpusavio, ir viešųjų santykių sritis, visuomenės gerovė, kurią turėtume kurti, nes šiandien Jėzus renkasi mus kaip anuomet mokinius, kaip aną būrelį, idant skleistume Dievo meilės ir ramybės, Jo džiaugsmo žinią visiems, kuriuos sutinkame. Kad daugiau gyventume dėl kito, ne tik dėl savęs, nes „kiekvienas esame visuomenės nariu, todėl kiekvienas turime pareigą rūpintis savo aplinka. Natūralu, jog tos pareigos mums yra įvairiopos: vieniems tenka viena sritis, kitiems kita. Šiandien šioje liturgijoje meldžiamės ypač prisimindami tuos, kurie saugo mūsų Tėvynę, visuomenės viešąją tvarką bei ramybę, gelbėja į nelaimes papuolusius t.y. Krašto apsaugos, teisėsaugos, Priešgaisrinės gelbėjimo ir kitų bendro gėrio tarnybų darbuotojus. Jie kartais net ir nepagalvoja apie tai, jog, atlikdami pareigą visuomenei, kartu atlieka ir krikščioniškosios mielaširdystės darbą dėl tėvynės ir jos žmonių. O tai jau Kūrėjo valios vykdymas, tai Dievo dvasios sklaida. Nelengvos yra tos pareigos, todėl už juos ir meldžiamės prašydami ir tvirtybės, ir kantrybės, ir valios ištvermės gerume“.
Baigdamas homiliją kunigas Darius apibendrina, kad visi esame Dievo miesto kūrėjai: kariai, pareigūnai, kunigai ir sesės vienuolės, darbininkai ir tarnautojai, vaikai ir senjorai. Visi esame Dievo pašaukti, už mus niekas to nepadarys.
Visų Šv. Mišių metu ypatingai pakiliai skambėjo giesmės, atliekamos Paparčių Šv. Vysk. Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos choro. (vadovas Dailius Kavalevskis, vargonavo Jarūnė Barkauskaitė).
Vida Mickuvienė, PJM draugijos Marijampolės skyriaus vadovė
