Į pirmą puslapį

Naujienų archyvas į naujienų archyvą

Liepos 12d. aštuntoji atlaidų diena
Paskelbta: 2015-07-14 13:26:46

Palaimintojo pavyzdžiu sekti paskui Kristų

Liepos 12 d. paskutinė Palaimintojo atlaidų diena. Atlaidai, skirti Pašvęstojo gyvenimo metams, todėl šią dieną šventovėje daug įvairių kongregacijų vienuolių, o su Lietuvos vienuolijomis tikintieji galėjo susipažinti jų gyvenimą pristatančiuose stenduose. Seserys meldžiasi Rožinį, po jo sesuo viktorija Plečkaitytė MVS pradeda katechezę kviesdama ne tik atlaidų metu melstis už pašvęstuosius, kad liktų ištikimi pašaukimui ir savo gyvenimu bei darbais liudytų Kristų. Marijampolė tampa vieta, traukiančia visų vienuolijų atstovus, nes čia ilsisi Palaimintojo relikvijos. Sesuo retoriškai klausė, ar galima būtų pažvelgti į Tėvo Jurgio gyvenimą jo paties akimis, ir pati atsakė, kad iš dalies tai būtų galima padaryti. Laiške savo geriausiam draugui vyskupui Pranciškui Būčiui Palaimintasis rašė apie savo tikrąjį pašaukimą – marijonų vienuolijoje tarnauti, kad jo gyvenimo tikslas yra vienuolinis gyvenimas, buvimas vienuoliu visą gyvenimą. Tobulesnio gyvenimo troškimas širdyje brendo daug anksčiau. Palaimintasis nuo mažens buvo baltųjų marijonų ugdytinis tikėjimo kelyje. Įtakos turėjo ir keli išoriniai veiksniai: caro valdžios Lietuvoje ir Lenkijoje persekiojamos bažnyčios, tautinio atgimimo vėjai, žadinę kiekvieną susipratusį lietuvį. Taip Palaimintasis apsisprendė su keliais draugais stoti į marijonų vienuolyną, taip ne tik išgelbėdamas šią kongregaciją nuo išnykimo, bet vėliau įkurdamas moterų vienuolijas. Sesuo pristatė tas moterų vienuolijas, kurioms dvasinę, o kartais ir materialinę pagalbą suteikė tėvas Jurgis. Net 9 kongregacijos naudojosi Jo tarnyste, o dvi vienuolijas (Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių) įkūrė. Daug duodamas Palaimintasis ir pats iš seserų patyrė daug meilės, gailestingumo. Surandame įdomią statistiką, rodančią Vilniaus arkivyskupo dėmesį, jautrumą, meilę ir pastangas; jo tarnystės pradžioje Vilniuje veikė 1 vyrų vienuolynas su 3 vienuoliais ir 3 moterų vienuolynai su apie 20 vienuolių, baigiant tarnystę vienuolynuose jau buvo 37 broliai ir 451 sesuo. Palaimintojo meilė, gyvenimas ir darbai buvo skirti Jėzui ir Bažnyčiai – citavo „Užrašus“ sesuo Viktorija: „Bažnyčios šventumas priklauso nuo to, kad niekada nepritruktų žmonių, siekiančių šventumo savo gyvenime ir bendruomenėje...“, „Viskas niekai prieš Dievo meilę...“ Tėvas Jurgis pirmiausia buvo įsimylėjęs Kristų, o meilė stebuklus daro ir galinga kaip mirtis. Vienuolio gyvenimas yra būvis siekiant tobulesnės meilės. Niekada nevėlu Dievą mylėti, visada galima mylėti Dievą ir žmogų. Sąvoka „Didesnei Dievo garbei“ Palaimintojo dienoraštyje randama daugiau nei 70 kartų. Viso veikimo, gyvenimo motyvacija – Dievo meilė; ji stipri kaip mirtis, todėl negalima pasitenkinti drungnumu, vidutiniškumu. Homiliją sesuo Viktorija baigė prašymu kartu su seserimis melsti Palaimintąjį, kad jis stiprintų, saugotų, laimintų, Palaimintasis reikalingas seserų gyvenimams.

Vyskupas Rimantas Norvila padėkojo pašvęstojo gyvenimo seserims ir broliams, gausiai susirinkusiems tikintiesiems, piligrimams iš Sokulkų (Lenkija) ir pakvietė iškilmingas Šv.. Mišias celebruoti naujai išrinktą Kauno arkivyskupą Lionginą Virbalą SJ, koncelebravo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro Lopez Quintana, emeritas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, dar 8 vyskupai ir įvairių dekanatų kunigai. Skaitiniai buvo skaitomi dviem kalbom: lenkų ir lietuvių. Giedojo jungtinis bazilikos ir Šv.Vincento Pauliečio bažnyčios choras, vadovavo Alma Sakalauskienė.

Sakydamas homiliją arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius kvietė pasikliauti Dievu, dėl Dievo ir savo asmeninės laimės daryti gerus darbus, nors kartais tai sunku padaryti. Atsisakyti to, kas šiandien mums atrodo gera, pagal šv. Paulių (taip mano ir prelegentas) viską laikyti nuostoliu palyginus su Kristaus didybe. Siūlė pagalvoti, jei šiandien kiekvienam reikėtų atsisakyti patogaus, dažnai prabangaus gyvenimo ir gyventi varge. Kaip mes pasielgtume? Deja, net sekmadieniais dažnas neturi laiko ateiti į Bažnyčią, į susitikimą su Jėzumi, pamirštama, kad Dievo meilė tikra, kad Jis iš meilės žmonėms pasiaukojo pasirinkdamas mirtį ant kryžiaus. Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti, kaip jis savo gyvenime pritaikė Evangeliją, kaip jis nešė savo gyvenimo kryželius. Prelegentas priminė Palaimintojo gyvenimo faktus, jo pasirinkimą, ryžtą daugelį kartų paaukoti savo gyvybę. Būtent Palaimintasis ėmė savo kryžių ir kantriai sekė paskui Kristų. Dievas jį apdovanojo ne tik didele šeima, bet ir sunkiais išbandymais. Palaimintojo darbai nepaprasti, jo reikšmė Lietuvai ir Bažnyčiai ypatingi, todėl šventa tiesa, kad paprastas žmogus gali padaryti nepaprastus darbus, jei jis turi gyvenimo tikslą. Baigdamas homiliją pamokslininkas pakvietė padėkoti Dievui už visus, kurie tarnavo ir tarnauja Dievui ir žmonėms. Tegul Palaimintojo pavyzdys paskatina kiekvieną iš mūsų sekti paskui Kristų.

Po homilijos vienuolijų broliai ir seserys iškilmingai visų akivaizdoje atnaujino savo įžadus, o visuotinėje maldoje dėkojo Viešpačiui ir meldė malonės vienuolinėms bendrijoms, stiprybės šeimoms, pašaukimo jaunuoliams ir jaunuolėms pasirenkant pašvęstojo gyvenimo kelią, prašė pagausinti Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugiją. Lenkijos vienuolė piligrimė perskaitė prašymą apdovanoti Palaimintąjį šventųjų garbe.

Po Šv. Mišių ir pamaldų koplyčioje atlaidų dalyvius marijonų sodelyje sutiko linksmos „Bočių“ kapelos melodijos (vadovas Jonas Zakarevičius). Skambėjo linksmos lietuviškos dainos, žmonės bendravo, visų nuotaika buvo puiki. Atlaidų dienos palieka neišdildomą žymę kiekvieno gyvenime, norą siekti šventumo. Dar kartą prisiminėme Palaimintojo priesakus sau: dirbti Jėzui ir Bažnyčiai, mylėti kiekvieną žmogų, o ypač vargstantį ir skurstantį, kviesti prie darbo geros valios žmones, tobulinti kitus ir tobulintis pačiam, siekti savo asmeninio tobulumo, šventumo, nes „...nieko daugiau čia nesibijau ant žemės, kaip tik Tavęs, mano Viešpatie Dieve, ir mano Sutvėrėjau.“

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė
 

aukštyn