Vėsią penktadienio popietę, susirinkę į pagrindinę šv. Šeimos seserų vienuolyno salę, bandėme įsiminti vieni kitų vardus. Kad tai padaryti būtų galima kuo greičiau ir lengviau, žaidėme įvairius žaidimus. Buvome suskirstyti į penkias grupeles kur, padedami vadovų, dalinomės savo įspūdžiais, naujomis patirtimis. Vakare ėjome į koplyčią, buvo tylos, mąstymo laikas – galvojome, kas ir kokie esame. Kai suprasdavome kažką svarbaus – degdavome degtuką. Vieniems prireikė pusės dėžutės, kitiems – vos poros degtukų, bet svarbu, kad visi kažką supratome, išgirdome kažką svarbaus. Atėjus nakčiai, ėjome miegoti, kad kitą rytą turėtumėme jėgų keltis ir eiti – mūsų laukė 15 kilometrų. Taigi, ryte, išklausę sesės Juozapos mokymą apie vidines negalias, patraukėme Sasnavos link. Pirmąjį pusvalandį keliavom tyliai, bandėme atrasti savo sunkumus ir suprasti, kaip reikia su jais elgtis. Toliau ėjome šnekučiuodamiesi poromis, kurios pasikeisdavo suskambus varpeliui. Kelionė neprailgo ir buvo įdomi, o kai pasiekėme Sasnavą, įsikūrėme parapijos namuose. Pavalgę ir šiek tiek pailsėję leidomės į praeitį – piešėme savo gyvenimo kelią, paminėdami faktus, kurie mums buvo patys svarbiausi, vėliau visais šiais prisiminimais pasidalinome grupelėse. Vakare laukė esminis įvykis – Susitaikinimo pamaldos, kurių metu ėjome Išpažinties nuostabiai gražioje Sasnavos bažnyčioje. Po viso to, apsivalę ir išsiverkę, pavalgę vakarienę, dar padarėm refleksiją, aptarėm visą praėjusią dieną ir gulėm miegoti, nes priešaky dar laukė kelionė. Trečiąją dieną susikrovėm daiktus ir išėjome į Kazlų Rūdą, kur dalyvavome šv. Mišiose. Po Mišių parašėme atsiliepimus ir, su visais atsisveikinę, išvažiavome namo. Žygis tikrai buvo ne tik labai smagus, bet ir padedantis susimąstyti, ką gyvenime darome ne taip, ką reikėtų keisti. Kai grįžau namo, manęs paklausė: “Eitum į kitą tokį žygį?“ O aš visiškai užtikrintai atsakiau: „Taip.“

Morta