Šeimų šventė Prienuose, 2011 01 09

Dievas ateina į šeimą

Kristaus krikšto šventė - paskutinis Kalėdų laiko sekmadienis. Kaip ir kasmet Kalėdos davė progą apmąstyti Dievo atėjimo į žemę slėpinį, per kurį Dievas tampa matomas, žmogiškas. Ši Įsikūnijimo šventė mums vėl ir vėl primena, kad Dievui per Kalėdas atėjus į mūsų pasaulį, Jis gali būti surandamas visur - ten kur esti žmogiškasis gyvenimas, ten kur paprasti, kasdieniniai dalykai. Jo atėjimas buvo toks paprastas, kad tik piemenys suprato, jog toje prakartėlėje yra kažkas nepaprasto. Jėzaus žmogiška išvaizda, elgesys niekuo Jo neišskyrė iš kitų, kad tik nedaugelis patikėjo Jį esant Dievu. Tokia yra kalėdinė pamoka: matyti ir patirti Dievą galime paprastuose, niekuo neišsiskiriančiuose dalykuose.
Tarp tokių kasdienių dalykų yra šeima. Būtent joje surandame Dievą... Šią tiesą patvirtina antrą Kalėdų dieną minėtos Šventos Šeimos iškilmės - Dievas atėjo į šeimą. Nuo amžių žmonės ieškojo dieviškos patirties lankydami tolimas, šventas vietas, ieškodami ypatingų, antgamtinių patirčių. Kalėdos viską keičia ir primena, kad Dievo reikia ieškoti ten, kur iš tikrųjų įvyko Įsikūnijimas - šeimoje, kūdikyje, sutuoktinio veide.

Kokiu būdu Dievas apsigyvena šeimoje?

Apaštalas Jonas rašo: "Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame" (1 Jn 4, 16). Vadinasi, Dievas pasilieka šeimoje, kurioje yra meilė. O meilė tarpsta mažuose, kasdieniuose šeimos dalykuose - virtuvėje, prie pietų stalo, miegamajame, darbo vietoje, laisvalaikyje.
Vienas iš Kalėdų stebuklų yra viso to, kas žemiška ir įprasta, perkeitimas. Dievas tampa žmogumi, kad mes taptume panašūs į Dievą. Jėzus atėjo su žinia ir šeimoms. Jis trokšta jų atnaujinimo. Jis nori sutaurinti mūsų šeimose sutinkamą žmogišką meilę ir mus išmokyti dieviškos, tai yra - Jėzaus meilės. Jis kalbėjo:
"Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą"! (Jn 13, 34).

Jėzus trokšta, kad sutuoktiniai mylėtų vienas kitą, vaikus ne tik pagarbiai, ne tik kaip save patį, bet taip, kaip Dievas mus myli. O kaip Jis mus myli?
Biblija sako :"Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius" (1 Jn 3, 16).

Brangios šeimos, Jėzus taip mus pamilo, kad numirė už mus ant kryžiaus. Jis atidavė savo gyvybę kaip auką už mūsų nuodėmes. Kalėdos iš esmės yra Jo gyvenimo dovana mums, kuri kulminaciją pasiekia kryžiuje, kuris išreiškia gyvenimą, visą paaukotą kitų gerovei. Štai šis Jėzaus darbas atskleidžia meilės esmę: atiduoti save, tapti visapusiška dovana kitam. Meilė nėra tik jausmas. Meilės esmė yra laisvai pasirinktas savęs atidavimas už tą, kurį myli! Jėzus nori, kad būtent tokia meilė tarptų mūsų šeimose. Sutuoktiniai pašaukti tapti „Jėzaus ženklu“, Jo prisilietimu vienas kitam, per kurį Dievo meilė taptų regima jų bendrystėje.

Taip suprasta meilė duoda programą visam santuokiniam gyvenimui. Neturintis ribų savęs dovanojimas yra esminis santuokos apibūdinimas. Popiežius Jonas Paulius II rašė: „Sutuoktiniai yra pašaukti realiai dalyvauti neatšaukiamame, nesuardomame ryšyje, kuris jungia Kristų su Bažnyčia, Jo sužadėtine, kuriai Jis parodė meilę iki galo“ (Familiaris consortio, 20). Jūs, brangūs sutuoktiniai, savo sakramentine priesaika tapote amžina savęs dovana vienas kitam. O tikrai nuoširdi santuokinė savęs dovana yra tvari ir neatšaukiama. Tokią dovaną išreiškia vyro ir moters neišardoma santuoka visam gyvenimui, atmetant skyrybų galimybę. Katalikų Bažnyčia tikriausiai yra vienintelė religinė bendruomenė visame pasaulyje, kuri nepripažįsta skyrybų. Biblija sako, kad „meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8), todėl Bažnyčios skyrybų atmetimas yra nesibaigiančios meilės skelbimas. Tvirti ir neišardomi sutuoktinių santykiai yra neatšaukiamos Jėzaus meilės ant kryžiaus atspindėjimas. Santuokinio gyvenimo laimė priklauso nuo to, kiek sutuoktiniai sugeba pasekti Jėzaus nurodytu meilės pavyzdžiu, tai yra, kiek sugeba pasiaukoti vienas kitam. Tik gyvenimas, paskirtas kitam, yra prasmingas, tikrai žmogiškas ir iš tiesų dieviškas, nes atkartoja Jėzaus savęs dovanojimo pavyzdį.

"Vargšas aš žmogus"! - rašė apaštalas Paulius - "aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu" (Rom 7, 18-19). Ar šie žodžiai nėra mano aplinkos bei daugelio šeimų žodžiai? Mylėti kaip Jėzus mylėjo, pilnai dovanoti save, aukotis ir nemurmėt? Skamba gražiai, bet toks tolimas idealas!
Brangios šeimos! Nebijokite, jei Dievas ką nors įsako, tai Jis ir padeda įgyvendinti. Graži, ištikima, neišardoma ir laiminga meilė šeimoje įmanoma. Per Kalėdų stebuklą Dievas daro visa nauja. Jis įžengia į žmonijos istoriją su malonės vandenynu ir viską perkeičia, pakelia ir mus silpnus sustiprina. Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus jau suteikė malonę, kuri leidžia mums gyventi atnaujintą gyvenimą. Nors mes ir silpni, vis tik galime įgyvendinti Dievo valią, tačiau tik su viena sąlyga – kad mumyse veikia ir mums padeda pats Kristus, tai yra Jo malonė, kurią Jis mums suteikė mirdamas ant kryžiaus. Brangieji, ši malonė mums pirmiausia teka per šventąjį Krikštą, kurį esame priėmę. Ši Jėzaus krikšto šventė mums primena, kad per gautą krikštą mes esame įskiepyti Dieve, mes esame atgimdyti jame, todėl drąsiai galime kartu su apaštalu tarti : "Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina" (Fil 4, 13). Be to, Dievo malonė vyro ir moters meilei taip pat ypač gausiai teikiama per Santuokos sakramentą. Per šį sakramentą Kristus realiai gyvena sutuoktinių bendrystėje ir teikia jiems jėgų mylėti vienas kitą Jo meile. Santuokos sakramentas yra ypatingas šaltinis arba kanalas, per kurį Dievas perduoda sutuoktiniams savo malonę, savo meilę ir gyvenimą, taip leisdamas jiems mylėti vienam kitą, kaip Kristus myli savo Bažnyčią. Sakramentinė malonė ištobulina sutuoktinių meilę, sustiprina jų neišardomą vienybę ir juos pašventina. Santuokos dieną jie pradeda vienas kitam būti sakramentu – gyvu ir veiksmingu Dievo meilės ženklu. Dėl Santuokos sakramento malonės jie gali mylėti vienas kitą meile, kuri viršija žmogišką meilę. Šiame kontekste norisi paminėti, kad labai klysta tie vyrai ir moterys, kurie galvoja, kad galima gyventi kartu be santuokos. Ir šios klaidos, kai jaunimas gyvena susidėję, negalime toleruoti, ypač tėvai ir seneliai, kaip po jų namų stogu apsigyvena tokios vaikų ar anūkų poros. Tik viešas įsipareigojimas santuokine priesaika vienas kitam žymi Dievo laiminamą vyro ir moters bendrystę.

Kristus vienu metu tarė apaštalui Pauliui: "Gana tau mano malonės" (2 Kor 12, 9). Šie žodžiai užtikrina, kad dėl Jo gerumo turime pakankamai dieviškos pagalbos ir tikrai galima įgyvendinti ištikimą, besiaukojančią ir nesibaigiančią meilę savo šeimoje.

Todėl, mielos šeimos, daugelio iššūkių akivaizdoje nebijokite, o tik visada prisiminkite Dievą ir Jo meilę mums. Kiekviena šeima turi puikiausią priemonę kaip išlaikyti gyvą Dievo meilės patirtį savo šeimoje. Tai – sekmadienio šv. Mišios. Jos yra Dievo meilės prisiminimas ir realus išgyvenimas. Mišios kaip Dievo ir žmonių sandora turi labai glaudžią sąsają ir su santuokine sandora, kurią vyras ir moteris yra sudarę Dievo akivaizdoje. Santuokinė sandora dalyvauja Dievo sandoroje, kurią Jis sudarė su žmonija, mirdamas ant kryžiaus - "aš esu Dievas, tavo Gelbėtojas. Jūs esate mano žmonės ir aš Jums visiškai atsiduodu". Šią sandorą Kristus atnaujina kiekvienose Mišiose. Jis mums sako: "Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas, tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas". Jis mums visiškai save atiduoda ir tampa dovana, kurią mes priimame Komunijoje. Ir mes Jam atsiduodame savo paklusnumu ir meile. Lygiai taip veikia ir santuokinė sandora! Prieš keliolika metų ar ne taip seniai savo vedybine priesaika jūs pasakėte vienas kitam: “Tai yra mano kūnas ir kraujas, mano gyvenimas, imk jį. Aš esu tavo!" Sekmadienio Mišios todėl yra tinkamiausia vieta atnaujinti savo santuokinę priesaiką, nes čia vienu metu vyksta dviejų sandorų - Dievo meilės ir jūsų santuokos atnaujinimas. Sekmadienio Mišiose Jėzus, tampantis maistu, jus išmokys tikros meilės, Jis jums duos stiprybės mylėti!

Turėti Dievą savo šeimoje tai melstis kartu. Santuokoje du žmonės tampa vienu kūnu, o kodėl nesujungus ir maldų? Turėti Dievą šeimoje - tai stiprinti ją šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu. Dažnai atsiverti Dievui per sakramentus - tai plačiai atidaryti savo šeimos duris Jėzui ir Jo pagalbai.
Bet šeima nėra tikslas savyje. Mūsų aukščiausias pašaukimas yra Dievas. Mūsų namai - danguje. Santuoka ir šeima tampa priemone ir keliu į dangų, nes pamiršdami save, rūpindamiesi kitu, aukodami savo laiką, pinigus, žodžiu, padovanodami save kitiems šeimoms nariams mes tampame šventi, nes gyventi dėl kitų ir yra tikroji meilė, šventumas ir panašumas į Jėzų. Tokioje šeimoje iš tiesų įsikūnija Kalėdų stebuklas.
 

Kun. dr. Žydrūnas Kulpys, Vilkaviškio vyskupijos šeimos centro kuratorius